Japonija šiais metais pirmą kartą dalyvauja tarptautinėje turizmo parodoje „Adventur“ 2020, rašoma pranešime žiniasklaidai. Docentas Aurelijus Zykas drauge su Japonijos ambasada Lietuvoje parodoje apie šią šalį daug pasakos. Drauge su keliautoju Evaldu Karaliumi jis mėgins įminti Japonijos žavesio paslaptis, kartu su Bella Shirin kalbės apie 2020-uosius, Sugiharos metus ir kelionėse po Japoniją kvies dar daugiau sužinoti apie šią, su Lietuva susijusią, neeilinę asmenybę.
– Iš kur toji jūsų meilė Japonijai? Kaip susidomėjote šia šalimi?
– Japonija netikėtai paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti. Kai pradėjau mokytis japonų kalbos, tikrai nemaniau, kad šitaip įsisuksiu ir bus sunku ištrūkti.
Japonų kalbos mokytis pradėjau dar mokykloje, norėjau išmokti kokios nors egzotinės kalbos, kurios rašto sistemos taip lengvai neperskaitysi. Tuo metu medžiagos studijuoti kalbą nebuvo galima lengvai rasti. Knygų su mama ieškojome Vilniuje ir Kaune, senų knygų parduotuvėse. Netikėtai į rankas pateko japoniška knyga – japonų-rusų kalbos žodynas, nuo jos viskas ir prasidėjo. Pradėjau pats, vėliau radau kursus Kaune, galiausiai metams išvykau studijuoti į Japoniją. Paradoksalu, bet tuo metu pavažiavęs pasakiau, kad ten daugiau niekada negrįšiu.
– Kas jus šioje šalyje nuvylė?
– Žmogui, atvykusiam iš pirmojo Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio, Japonija buvo pasaulio stebuklas, šių dienų keliautojams tokio jausmo nebėra. Kiekvienas iš mūsų santykį su svetima kultūra išgyvena tam tikromis frazėmis. Iš pradžių – medaus mėnuo, kai ją įsimylime, vėliau atsiranda draugystė, o vėliau – nesutarimų ir įvairiausių susidūrimų su svetima kultūra. Turime suvokti, kad Japonijoje ji visiškai kitokia, o visuomenė suformuota visai kitais pagrindais.
Mano gyvenimas taip susiklostė, kad į Japoniją grįžau ir kuo toliau, tuo labiau ją pradėjau pamilti. Pragyvenau joje ketverius metus, pirmuosius studijavau Kanadzavos miesto universitete, vėliau studijas tęsiau Tokijuje ir dirbau Lietuvos ambasadoje. Dabar į Japoniją per metus išvykstu po penkis ar šešis kartus.
– Kaip šią šalį pristatytumėte žmogui, kuris niekada joje nėra buvęs?
– Pirmasis patarimas, kurį visada pasakau drauge į Japoniją keliaujantiems žmonėms – neturėkite išankstinių lūkesčių. Juk taip būna, lietuviai Japoniją įsivaizduoja su robotais, išlendančiais iš kiekvieno kampo, šalį pilną modernių technologijų ir lakstančių samurajų.
Japonija didelė šalis, joje galima rasti visko – ir modernių technologijų, ir senovinių kaimų be jokios civilizacijos. Į šią šalį keliaujantys turi būti jai atviri, priimti ją tokią, kokia yra. Ir Japonija jiems atsidėkos, būtinai apdovanos, suteiks akimirkų, kurių nelauki, nesitiki. Šioje šalyje yra nuostabių kultūros objektų, tačiau ne jie svarbiausi. Tai – akimirkų šalis. Jei pavyksta joms atverti širdį, jos tikrai nustebina.
– Ar keliautojams esate parengęs japoniškų taisyklių sąsiuvinį?
– Ir jis – gana didelis... Tačiau noriu perspėti, kad Japonijoje neįmanoma suklysti, ypač, jei esi užsienietis. Japonų gyvenimas pilnas taisyklių, bet atkeliavusiems iš svetur jos nebūtinai taikomos. Svečiui japonai viską atleidžia. Užtat ir sakau keliaujantiems – elkitės pagal sąžinę ir visada būsite maloniai priimtas.
– Ar japonai lengvai susidraugauja? Įmanoma patekti į jų namus?
– Tai sudėtingas klausimas... Namus ir savo šeimą japonai laiko uždara erdve, į kurią pašaliniams žengti nedera. Jie net šventes švenčia mieste, draugų namo nekviečia. Jei norite patekti į japonų namus, turit tapti labai labai gerais jų draugais. Ir tai nieko bendro su nepaprasta jų svetingumo kultūra neturi – aptarnavimo paslaugos, jų mandagumas viešbučiuose, restoranuose dažnai keliautojus nustebina.
– O jūs šioje šalyje radote draugų?
– O taip! Japonija – mano antroji Tėvynė. O Tėvynę juk, būna, ir myli, ir nekenti. Sudėtingas toks santykis...
– Prieš vykdami į Japoniją, žmonės, tikriausiai, turi galybę įsivaizdavimų, ką ir kaip valgys. Ar jie atitinka realybę?
– Taip, maisto filosofija čia – kita. Būna, pirmą kartą keliautojai nusivilia, - sušis visai ne toks, kokio norėjome! Tačiau japonams sušis su tepamuoju sūriu yra pasityčiojimas iš sušių. Jiems svarbu, kad maistas būtų kuo šviežesnis ir kuo natūralesnis, prieskonių jie beveik nenaudoja. Japoniška virtuvė – itin sveika, reikia prie jos įprasti ir ji taps skani. Mes namuose gaminame daug japoniškų patiekalų, vaikams jie patys skaniausi.
– Prasitarėte, kad Japonija yra antroji jūsų Tėvyne. Jei kada nors ateitų laikas rinktis, kur praleisti likusį gyvenimą, koks būtų jūsų pasirinkimas?
– Dažnai manęs to klausia. Pasirinkimą, man atrodo, aš padariau prieš dvylika metų grįžęs į Lietuvą. Turėjau įdomių darbo pasiūlymų didelėse Japonijos kompanijose, tačiau pasirinkau Kauną ir kurti Azijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tai nebuvo lengvas pasirinkimas, tačiau dėl jo nesigailiu – Lietuvoje turiu tokią gyvenimo kokybę, kokios Japonijoje negalėčiau turėti. Ten gyventi būtų gerokai sudėtingiau.
– Lietuvoje pastaruoju metu matome daug turistų iš Japonijos. Kuo juos žavi Lietuva?
– Juos stebina erdvė, žemės plotai jiems atrodo neišnaudoti, jie nepaliauja aikčioti, kokiuose dideliuose, erdviuose namuose mes gyvename, kokie didžiuliai mūsų sodai ir kiek daug laiko mes galime skirti šeimai. Lietuvoje pastaruoju metu vyksta labai daug projektų, kurie skatina japonų turizmą. Ryšį tarp Japonijos ir Lietuvos taip pat stiprina ir nepaprasta Č. Sugiharos asmenybė.
Turizmo paroda ADVENTUR 2020 vyks sausio 24-26 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Kartu su „Litexpo“ ją organizuoja Lietuvos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Turizmo politikos skyrius, nacionalinė Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“, Lietuvos turizmo asociacija, Lietuvos turizmo rūmai. Aurelijus Zykas į japoniškus susitikimus kviečia sausio 25 ir 26 dienomis.
