Posakį apie atkaklias problemų paieškas ir jų rezultatus žmonės šmaikštaudami minėjo, kai po socialinį tinklą ėmė klajoti Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) ir Žmogaus teisių centro (ŽTC) kvietimas ateiti į susitikimus pabėgėlių, homoseksualų, žydų, čigonų ir musulmonų atstovus, kad šie policijos pareigūnams, esą vykdantiems neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos tyrimą, už 50 eurų atlygį, atsiprašau, kompensaciją papasakotų apie patiriamus išpuolius.
Vargu ar tie, kas kūrė Sąjūdį, būtų galėję bent prileisti mintį, kad išsvajotoje Nepriklausomoje Lietuvoje, kurios vertybės – priešingos sovietinėms stukalinimu paremtoms tradicijoms, skundimas(is) taps apmokamu darbu. Dabar jau organizatoriai teisinasi: informatoriams už tokią sumą tik padengs kelionės išlaidas ir panašiai. Bet esmė jau nesikeičia.
Jei tais laikais, kai žmonės stovėjo susikibę Baltijos kelyje arba kai Sausio 13-ąją ėjo plikomis rankomis ginti Seimo rūmų ir TV bokšto, būtų Vanga išpranašavusi arba Kašpirovskis, pasitelkęs naująją hipnozę, burtų, kad XXI amžiuje trispalvės valstybės papilvėje įsitaisiusios įstaigos su policija priešaky ragins žmones pasakotis dėl įžeidžiančio žodžio ar gesto ir dar ne dykai savanoriškai, o už honorarą, tai anų laikų demokratijos ir laisvės svajokliai būtų tik pirštą prie smilkinio pasukioję: „Jau visai nebeturit ką veikti?“
Dabar ir juokais, ir visiškai rimtai galime pasidžiaugti: per tris laisvus dešimtmečius Lietuva tiek pažengė, kad čia net su žiburiu, tiksliau, su vilionėmis pinigais, reikia ieškoti žmogaus teisių pažeidimų.
Jeigu tikslas yra ne teorinis tyrimas, tuomet kodėl dedamos tokios didelės pastangos jo rezultatams pritraukti, kad liudijimus bandoma iškasti bet kokia kaina (na, ne bet kokia, o už 50 eurų) ir dar kruopščiai atrinkti?
Tarsi tai būtų ne gyvenimas, kur atsakymus natūraliai padiktuoja įvykiai ir laikas, o studento kursinis, kai iškeltai prielaidai pagal dėstytojo nurodymus žūtbūt iki griežtų laiko terminų reikalingas patvirtinimas, tam tikros statistikos, ir kuomet jų pritrūksta, galima truputį šį tą greitai sufarsuoti ir iš bėdos pritempti prie hipotezės.
Todėl susidaro įspūdis, kad tyrimas vykdomas ne tiesai išsiaiškinti, o darbą imituoti, kad tik juo būtų pateisinti etatai bei kontoros, kurių gyvybė dirbtinai palaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų arba per Europos Sąjungos ir užsienio fondų malonę – aišku, irgi ne už „ačiū“, o už reikiamus duomenis, nes nemokamų pusryčių nebūna.
Taigi, visokios stebėsenos institucijos dauginasi ir pučiasi nebūtinai vien iš humaniškų paskatų. Gali būti ir kitų didžių priežasčių. Pirma – tai projektukų pinigėlių, kartais kad ir kuklių, bet vis šis tas, įsisavinimo būdas, kai už darbo turinį neproporcingai svarbiau tampa atlygis. Kita – valstybės siekis formalizuoti, juridiniais dokumentais apkaišyti žmonių santykius, o etinius, išsiauklėjimo ar kitus sąlyginius dalykus, tokius kaip nuomonė, apsivardžiavimas, momentinės emocijos, stengtis įgrūsti į įstatymus ir paversti nusikaltimais, prilygstančiais realiam fiziniam smurtui.
Taigi, kuo daugiau mums į nugarą kvėpuojančių asmeninio gyvenimo, bendravimo ir santykių stebėtojų, statistikų sudarinėtojų, surašinėtojų ir baudėjų, kurie pasiryžę atsiraitoję rankogalius lįsti net į mūsų mintis, ir kuo labiau žmonės raginami rodyti pirštais vieniems į kitus, tuo visuomenė labiau įsibaimina, susikiršina ir tada lengviau pasiduoda spaudimui.
Pasaulio gelbėjimo ir pažangos funkcijas prisiėmę veikia daug įvairių kabinetų ir būrelių – tai ne tik žmogaus teisių ir stigmų rateliai, tai ir lygių galimybių kontrolieriai, ir, žinoma, bene sėkmingiausiai išsiskėtęs vaiko poreikių tinklas su privalomų paslaugėlių tėvams komplektukais.
Štai ŽTSI už europines lėšas buvo įsipareigojęs vykdyti pilietinės visuomenės paramos programą. Ją paskatino Norvegijos Užsienio reikalų ministerija. Tuo metu ŽTSI Programų direktorės pareigas ėjo Dovilė Šakalienė. Kokie nuoseklūs sutapimai: žmogaus teisėmis mojuojanti organizacija dirbo pagal didžiausius žmogaus teisių pažeidimus (dėl vaikų atiminėjimo) Europoje patiriančios šalies standartus.
Maža to, ta pati D. Šakalienė, 2016 m. instituto dalininkų atleista, o jau dabar kaip seimūnė, tuo pačiu šiaurietišku pavyzdžiu seka toliau ir fanatiškai gina šeimų kontrolės diktatūrą bei jos ramstį – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, parengtą būtent pagal norvegiškus šablonus.
Įdomu dar, kad naujieji selektyvių aukų ideologai savo skleidžiamas pozicijas geba akrobatiškai painioti ir keisti. Pavyzdžiui, rėksmingi žmogaus teisių apsaugininkai, kurių kažkodėl nematyti okupuotuose kraštuose ar karo zonose, pabrėžia, kad religija, gyvenamoji vieta, šeima, darbdavys ir alga yra prigimtiniai dalykai, „kurių nepasirinksi“. Jie gudriai atmeta įvairią ir lanksčią tikrovę, kad žmonės daugybėje kultūrų, net ir kai kuriose konservatyviose, nuo pat žilos senovės ir konfesijas, ir namus, ir sutuoktinius, ir darbus, ir pasus, ir pilietybes keičia.
Priimti kitą kaip savarankišką, sąmoningą būtybę, turinčią šansų pačiai kurtis gyvenimą ir valdyti situaciją, neapsimoka, kai, kaip jau anksčiau pastebėjau, aukos sindromas tapęs pasipelnymo šaltiniu. Jei nelaikai savęs auka, tuojau tokia tave paversime, nes net jei tu jautiesi gerai ir gyveni puikiai, tai nereiškia, kad tavęs neskriaudžia.
Kita vertus, reikia pripažinti, visi mes kažkuo kitoniški ir priklausome mažumoms, jei tik nesame avys ir amebos be šaknų. Todėl keista, kad žmogaus teisių būreliai kaip vargšus atsirenka išskirtinai tik kelių tautų ir poros religijų atstovus, o kitus paprastai stabiliai ignoruoja.
Į projektinių aukų gretas pas mus neįtraukiami slavai, dažnai pravardžiuojami ruskiais ar vatnikais, taip pat Krišnos sąmonės judėjimo pasekėjai, penktadieniais Gedimino prospekte linksmai siautėjantys su cimbolais, ir apskritai visi, kas nekatalikai, kuriuos garsus Lietuvos egzorcistas viešai išvadinęs velnio apsėstaisiais ir kitaip nuosekliai tautą prieš juos nuteikinėja, taip pat blondinės, apie kurias anekdotų prikurta dar daugiau nei apie Petką ir Čepajevą,
Jono vardą turintys piliečiai, kurie pasakose kažkodėl lieka jauniausiais broliais kvaileliais, o realybėje nebūtinai juk yra pagrandukai, galų gale tautos kūrybingoji mažuma – tai tie aktoriai, dainorėliai, publicistai, kurių kiekvienas atskirai keiksmų, kaltinimų ir grasinimų gauna tiek, kad juos padalijus, užtektų visoms žmogaus teisių organizacijomis apkamšytoms grupėms ir dar liktų atsargoje.
Jei rimtai, ir gerai, kad kai kurie gali bent kvėpuoti kaip panorėję be moralės biurokratų įsikišimo. Jei dar rimčiau – smalsu, ar žmogaus teisių gynimo misiją deklaruojančios organizacijos sureaguos į siūlomas Žvalgybos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisas, kuriomis žvalgybos institucijos galėtų neteisėtai, bet teisėtai persekioti žmones, t. y. sulaikyti be teismo, tikrinti dokumentus, tardyti „prevenciniu pagrindu“, ką kitos tarnybos jau ir taip įsismaginusios daro.
Tokiu atveju žmogaus teisių pažeidimai grėstų visiems, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar tautybės. Tačiau nukentėti labiausiai ir gresia kitatikiams bei svetimos kilmės gyventojams, įtarus, kad šie ateiviai gali būti žvalgai, pasiųsti iš Kremliaus ar Marso.
Tai kada galų gale kokia nors ministerija ar nevyriausybinė organizacija inicijuos tyrimą, kurio tikslas būtų nustatyti, kaip pati valstybė kelia sumaištį ir augina neapykantą savo piliečiams?
