NATO karinis komitetas – tai aukščiausio lygmens NATO karinio vadovavimo padalinys, kuriame priimami strateginiai kariniai sprendimai. Būtent todėl apie jį didžioji dauguma informacijos įslaptinta.
Neatmestina, kad bent jau neoficialiuose pokalbiuose dėmesio sulauks tokie neseniai daug diskusijų NATO sukėlę klausimai kaip Baltijos šalių gynybų planai, JAV prašymas labiau įsitraukti į Artimuosius Rytus ar Turkijos veiksmai regione. Tiesa, kariškiai – ne politikai, dramatiškų pareiškimų neturėtų būti.
Vis dėlto iššūkiai, su kuriais dabar susiduria NATO, išlieka rimti. Pastarieji konfliktai NATO viduje – tai abipusio nesupratimo išraiška, mano Kristine Berzina, vyresnioji ekspertė iš Vokietijos Marshallo fondo Demokratijos užtikrinimo aljanso programos Briuselyje.
„Polinkio į bendradarbiavimą trūkumas Aljanse, noras supriešinti šalių interesus tampa labai žalingu precedentu“, – interviu teigė NATO ir Baltijos šalių ekspertė, bet pridūrė, kad nemano, jog Aljansą yra ištikusi egzistencinė krizė.
– Kaip žinoma, Turkija toliau nepalaiko NATO gynybos planų Baltijos šalims ir Lenkijai. Oficialiai Ankara pareiškė, kad tokie pat planai turi būti sukurti ir jos atžvilgiu. Turint omeny pastaruoju metu suintensyvėjusius Turkijos ir Rusijos santykius (ginkluotės pirkimai, dujotiekio atidarymas, susitarimai Sirijoje ir Libijoje), kokį išties žaidimą žaidžia Turkija? Kokie galėtų būti jos tikslai?
– Turkijos vaidmuo NATO ir tai, ką ji veikia plačiau regione, susijęs su besikeičiančia aplinka. Manau, kad tai yra svarbiausias aspektas norint suprasti, ką Turkija daro.
Turkija stato lanksčią saugumo sistemą su kitais veikėjais, tokiais kaip Rusija. Turkija kuria tranzakcinius ir strategiškai labai svarbius santykius su Rusija. Kartu Rusija išlieka nerimo šaltiniu Turkijos saugumui, todėl Turkija toliau pasikliauja NATO, kaip saugumo atrama, prieš Rusiją.
Taigi Turkija žaidžia dvigubą žaidimą, viena vertus, lankstūs, praktiški saugumo prasme santykiai su Rusija, kurie ypač matomi Sirijoje ir dabar Libijoje. Kita vertus, Turkija mato Rusiją kaip strateginę grėsmę ir pasitiki NATO 5-uoju straipsniu (įtvirtina kolektyvinę Aljanso narių gynybą – red. past.). Turkija bando balansuoti šioje labai keistoje pozicijoje.
Priežastis, kodėl ji ten atsidūrė, – nepasitikėjimas didžiaisiais sąjungininkais. Prisiminkime 2016 m. nepavykusį perversmo bandymą, kai prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas nepajautė adekvačios JAV ir kitų sąjungininkų paramos, kitaip nei iš Rusijos pusės. Tai labai svarbu Turkijai.
Turkija taip pat nėra patenkinta sąjungininkų bendradarbiavimu YPG (Sirijos kurdų karinė grupuotė – red. past.) ir kovos su ISIS klausimais, nes Turkijos požiūris į YPG labai skiriasi. Tai dar viena priežastis, kodėl Turkija nejaučia, kad NATO sąjungininkai yra geri sąjungininkai.
NATO sąjungininkai, ypač Prancūzija, ką mes matėme Emmanuelio Macrono interviu „The Economist“, savo ruožtu nemano, kad Turkija yra geras NATO sąjungininkas.
Baltijos šalių atvejis yra dalis to klausimo, ar Turkija yra geras sąjungininkas. Turkija irgi klausia, ar sąjungininkai supranta, dėl ko ji nerimauja. Tai yra dalis platesnio abipusio nesupratimo.
Pačios Baltijos šalys nėra kažkokia priežastis, jos yra spąstuose Turkijos noro, kad Aljansas atsižvelgtų į jos poreikius daug rimčiau. Tai yra geras būdas Turkijai parodyti, kad ji turi rimtų įtarimų, jog likusios Aljanso šalys jos nevertina rimtai.
Tačiau, kiek teko girdėti apie gynybos planus, nėra jokios strateginės, ilgalaikės priežasties priešintis Baltijos gynybos planams, nes tai yra dalis didesnių problemų, kurias Turkija ir Aljansas pripažįsta.
– Vis dėlto ar toks Turkijos elgesys negali tapti precendentu kitoms Aljanso šalims, tarkim, irgi blokuoti kitus NATO projektus?
– Polinkio į bendradarbiavimą trūkumas Aljanse, noras supriešinti šalių interesus tampa labai žalingu precendentu. Tai taip pat yra rezultatas daugelio sąjungininkų dabartinių lyderių įpročio daryti nereikalingus pareiškimus. Prisiminkime ankstesnius prezidento Donaldo Trumpo ar prezidento E. Macrono pareiškimus. Tai yra asmenybių galia ar dramatiškų pareiškimų poveikis.
Galima tai vertinti rimtai arba kaip nemandagias kalbas, kurios praktiškai galiausiai bus suvaldytos. Manau, kad sąjungininkams tai pavojinga, nes sunku pasakyti, kas yra tik kalbos, o kas – dramatiška derybų strategija, kuri gali pavirsti realia politika.
– Ar galima pavadinti tai, kas dabar vyksta NATO, Aljanso krize?
– Aš nepavadinčiau to krize. Nemanau, kad NATO kyla egzistencinis klausimas. Bet galvoju, kad esame transformacijos periode, kuriame sąjungininkų santykiai peržiūrimi. Yra rėmai ir ribos. T. y. niekas nesielgs taip, kad sukeltų grėsmę 5-ojo straipsnio įsipareigojimams.
Tačiau kyla daug klausimų: kaip NATO turi veikti, kokie turėtų būti Aljanso prioritetai, kaip suderinti Rytų ir Pietų interesus, kaip priversti sąjungininkus žiūrėti vienas į kitą rimčiau? Manau, kad visi šie klausimai ilgą laiką buvo nustumiami į paraštes, vengiant viešumo, o dabar jie atverti.
Mes matome, kad dabar sąjungininkai yra atviresni, bet mažiau draugiški vieni kitiems. Tai procesas, kuris transformuoja organizaciją, – kebli akimirka, bet visai skirtingas procesas nei krizė, kai kvestionuojamas NATO reikalingumas.
– Kaip Baltijos valstybės turėtų elgtis šioje situacijoje? Kaip mažieji NATO nariai turėtų reaguoti į didžiųjų šalių – JAV, Prancūzijos ir Turkijos – žaidimus?
– Baltijos valstybės yra mažieji žaidėjai, bet kartu – svarbūs žaidėjai. Prie NATO stalo nėra svarbu, ar esi didelė, ar maža šalis, nes visi sprendimai priimami konsensuso būdu. Visos šalys turi balsą, o visos Baltijos šalys turi tris balsus – jos gali blokuoti tam tikrus veiksmus.
Baltijos šalys jau smarkiai parėmė pietinio NATO flango prioritetus ir kartu gavo labai daug palaikymo turint omeny rytinio flango prioritetus. Manau, kad būtina tęsti tokią politiką. Labiausiai pakenktų Rytų interesų iškėlimas virš Pietų prioritetų, nes, pavyzdžiui, net Turkija nerimauja dėl grėsmės savo saugumui iš Rusijos pusės, nors šią akimirką šios šalys bendradarbiauja.
Tolesnė Baltijos šalių parama, tarkim, kalbant apie kovos su terorizmu prioritetus, yra labai svarbi, nes Baltijos šalys gauna daug iš savo sąjungininkų ir todėl turėtų remti kitus.
Manau, kad Baltijos šalims reikia išlaikyti mąstymą apie saugumą 360 laipsnių kampu. Kai didelės šalys bandys pakreipti pokalbį „Rytai prieš Pietus“, prie stalo turėtų atsirasti užtenkamai šalių, kurios pasakytų: „Ne, kalbame apie visus – tiek apie Rytus, tiek apie Pietus.“ Kuo daugiau bus tokių balsų, tuo geresnė saugumo padėtis bus visoms šalims, ir tie, kurie bandys priešinti Rytus su Pietumis, atrodys kvailai.
– Paskutinis klausimas: ką, Jūsų nuomone, D. Trumpas turėjo omeny pareikšdamas, kad NATO turėtų labiau įsitraukti į Artimųjų Rytų reikalus? Ką turėtų daryti NATO?
– Fizinis buvimas yra svarbus. Tai jau yra daroma per NATO apmokymo misijas, koaliciją prieš ISIS. Turėtų būti matoma ne tik JAV veikla regione. Tai turėtų būti platesnis saugumo klausimas ir prioritetas visiems. Turėtų atsirasti kolektyvinio įsitraukimo jausmas, o ne vien atrodyti, kad JAV čia veikia viena.
Nors JAV yra didžiausia Vakarų galia, veikianti Artimuosiuose Rytuose, tačiau konfliktų padariniai labiau paveikia Europą. Todėl svarbu, kad Aljansas, kaip visuma, būtų įsitraukęs.
