Niekada neskubu pradėti šlakių žūklės anksti, iškart po draudimo. Nesakau, kad šios žuvys tuo laiku nekimba, tačiau pati žūklė mano galva, nėra patraukli, net jei ir oras tam tinkamas. Tiesiog žuvys yra išsekusios po varginančio neršto, sulysusios, susibaigusios, o ir užkibusios praktiškai nesipriešina, todėl pagrindinio šios žūklės „vinies“ – sportiškumo ir praktiškai nėra. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie upėtakių žūklę iškart po Naujų – jokio žavesio joje nematau.
Kada tiksliai šlakiai atsigauna po neršto, vėlgi, labai priklauso nuo vandens temperatūros. Jei žiema šalta, tai ir žuvų „reabilitacija“ trunka ilgiau. Bet kuriuo atveju reikalingas po neršto trunkantis bent kelių savaičių laikotarpis, kad „taškuotieji“ galėtų susigrąžinti jėgas. Jeigu kalbėtumėme apie vidutinę žiemą, dažniausiai šlakius pradedu „medžioti“ apie sausio pabaigą – vasario pradžią ir daugiau mažiau sėkmingai gaudau iki pat gegužės. O jei vanduo nespėja nuslūgti, tai net ir šį mėnesį.
Jau minėjau, kad pavasarį lašišų papuola gerokai mažiau, nei rudenį. Ypač tas pasakytina apie dideles lašišas. Ar jos suspėja išplaukti iškart po neršto, ar laikosi daug gilesnėse ir sunkiau pasiekiamose vietose, negaliu pasakyti. Iki 10 kilogramų sveriančių karališkų žuvų pasitaiko, bet irgi ne tiek daug – lyginant su pagaunamais šlakiai, jų santykis apytikriai – 1:5. Tikslingai jų negaudau, jos papuola gaudant tuos pačius šlakius, kadangi pavasarį jų laikymosi vietos, skirtingai nuo rudens sutampa. Be to, pavasarį pamatyti lašišą vizualiai pasitaiko rečiau, todėl tikslinga jų medžioklė yra mažiau efektyvi.
Pavasarį, po varginančio neršto žuvys būna gerokai susilpnėjusios ir praradusios svorio. Sakysim, jei šlakys rudenį svėrė keturis kilogramus, tai pavasarį jo masė sieks vos 2,5–2,8 kg. Apskritai, kalbant apie šlakių ir lašišų dydžius, tai nepriklausomai nuo upės dydžio šlakiai dažniau būna nuo dviejų iki penkių kilogramų. Žuvys „virš penkių“ yra laikomos stambiomis ir tokių papuola retai. Mano asmeninis šlakio rekordas, pagautas pavasarį – 8,7 kg. Įdomu, kiek jis galėjo sverti rudenį? Savo akimis esu matęs Žeimenoje kitų pagautą pagautą net 13 kg egzempliorių.
Lašišos standartas yra gerokai didesnis – vidutinė lietuviška lašiša sveria būna tarp 8 ir 12 kilogramų. Mano asmeninis rekordas – 34 kg svėręs patinas, pagautas Šventojoje. Didžiausią lašiša, kurią savo akimis teko regėti prieš, turbūt, gerą dešimtmetį, buvo tai pat patinas, svėręs 36 kg. Tenka išgirsti pasakojimų ir apie pagautas 40 kg ir didesnes lašišas, tačiau pat savo akimis to neregėjau, todėl galvos guldyti negaliu.
Apskritai kalbant apie lašišų žvejybą, visgi lengviau yra jas gaudyti žiemą didesnėse upėse, kaip pavyzdžiui Neryje Šventojoje, nei mažesnėse, kaip, pavyzdžiui, Žeimena, Vilnelė ar Vokė. Mat didesnėse upėse kaip taisyklė yra daugiau galimybių bėgti paskui žuvį pakrante, be ko tikrai neįmanoma apsieiti, jei kitame gale dūksta tikrai didelė ir galinga žuvis. Lašiša klaidų nedovanoja, šitą tai jau tikrai galiu paliudyti.
Žiemą ar pavasarį šią upių karalienę, pagauti ne taip paprasta. Mat ji didžiąją laiko dalį tiesiog guli ant dugno duobėje ir į nieką nereaguoja. Mažai patyręs žvejai tokiu atveju dažnai nuo pat ankstyvo ryto „bombarduoja“ tą duobė blizgėmis ar vobleriais ir dažniausia nieko nepeša . Iš tikrųjų yra tam tikros valandos, kad žuvis suaktyvėja ir pradeda vaikyti kitas žuvis iš duobės ir būtent tas laikas ir yra momentas, kada žuvis čiumpa ir masalą. Kada toks laikas būna, gali pasakyti tik ilgai ir nuobodžiai stebėdamas upę ne vieną dieną. Tuo būdu dažnai nustebinu mažiau patyrusius kolegas, atėjęs į tą vietą, kur spiningautojai nesėkmingai kelias valandas mojavo spiningais ir jau po keliolikos minučių užkirtęs žuvį.
Bus daugiau
