Viename savo tekste prieš porą mėnesių Viktoras teigė, kad Lietuvoje tik 12 proc. dirbančiųjų sukuria pridėtinę vertę (eksportuoja arba gamina prekes, kurios konkuruoja su importinėmis), o visi kiti (mokytojai, medikai, kavinių padavėjai...) yra išlaikomi minėtų 12 proc. dirbančiųjų gautomis pajamomis. Pagrindinis tikslas, anot jo, būtų plėsti skaičių dirbančių eksportui ir mažinti išlaikomųjų skaičių.
Kitame savo tekste, Viktoras jau siūlo kelti minimalią algą iki 750 eurų. T. y. didinti algas tiems, kurie, anot jo, yra tie „išlaikomieji“ ir (anot Viktoro) nesukuria pridėtinės vertės. Kitaip tariant, užtikrinti, kad visi kavinių padavėjai taptų dar sunkesniu akmeniu ant sprando tiems 12 proc., iš kurių pajamų ir gyvena visa Lietuvai. Kaip galima vienu metu agituoti už priešingus dalykus – sunku suprasti.
Vargu ar mums padėtų minimalios algos didinimas. Nėra savaime aišku, kaip reikia „plėsti skaičių dirbančių eksportui“. Tačiau principinis požiūris, kad turėtume mažiau vartoti importuojamos produkcijos, o daugiau rūpintis dirbančiaisiais – teisingas.
Kaip tą padaryti?
Būtinybė 1: Taršos ir aplinkosauginių mokesčių peržiūrėjimas
Lietuva – maža šalis. Ji neturi beveik jokių savo gamtinių išteklių, kurie leistų su itin mažai pastangų gauti dideles pajamas iš eksporto, kaip tuo gali džiaugtis Putinas (ir pirkti tankus) ar norvegai (ir pirkti elektromobilius). Viktoras nerimauja dėl to, kad esame priversti importuoti daug prekių. Tačiau kas sudaro didžiausią disbalansą Lietuvos eksporte/importe? Taip, tai – nafta, dujos ir elektra – būtent tie ištekliai, kurių Lietuva neturi.
2018 metais Lietuvos prekybos balansas naftai, dujoms ir elektrai sudarė minus 1,9 mlrd. eurų (!) – tai maždaug tiek, kiek sudaro Švietimo ir mokslo ministerijos metinis biudžetas (įskaitant mokytojų ir kt. švietimo sektoriaus atlyginimus). 1,9 mlrd. eurų taip pat sudaro apie 4,2 proc. Lietuvos metinio BVP (tai yra visų mūsų uždirbamų metinių pajamų), tai dvigubai daugiau nei mes skiriame Lietuvos krašto gynybai (2 proc. BVP). Galime įsivaizduoti, kokį didelį poveikį ekonomikai daro poreikis importuoti naftą, dujas ir elektrą.
Jau šiandien daug naudodami energijos, jos naudojimą toliau didiname – nuo 2010 metų Lietuvoje beveik dvigubai padidėjo energijos sunaudojimas transportui. Iš dalies tai dėl to, kad degalai išlieka pigesni nei vidutiniškai ES. Esame šalis, kur žemdirbiai ir toliau lengvatinėmis sąlygomis gauna dyzeliną (ir nemažai jo perparduoda). Norėdami nukreipti vartojimą produktams ir paslaugoms, kuriems reikia mažiau energijos ir degalų sąnaudų, turime atitinkamai peržiūrėti mokestinę politiką – juk visos išlaidos už energetinių išteklių vartojimą keliauja į užsienį.
Neefektyviai naudojame ne tik energiją – Lietuvoje aplinkosauginiai mokesčiai taip pat yra ypač nesubalansuoti. Importuojamų pakuočių mokestis per mažas, kad pakuočių organizacijoms užtektų lėšų tvarkyti rūšiuojamas atliekas. Padangų perdirbimo mokestis toks mažas, kad latviai suveža savo padangų atliekas ir tada „degina“ jas čia. Baudos už teršimą ir šiukšlinimą yra juokingos – pigiau yra statybines medžiagas išversti miške. Visos šios sritys turi būti peržiūrėtos, užtikrinant biudžeto pajamas ir skatinant mažiau taršių produktų vartojimą.
Būtinybė 2: Darbo mokesčių mažinimas
Neturint gamtinių išteklių, reikia pripažinti, kad vienintelis būdas Lietuvai susikurti gerovę – tai pasinaudoti mūsų žmonių protu, išsilavinimu, patirtimi. Mokesčiai dirbantiesiems yra tam tikra bausmė už norą dirbti ir tą savo patirtį panaudoti. Tai – nelogiška. Kiekvienas norintis dirbti turėtų būti skatinamas. Mūsų mokesčių politika turi veikti atitinkamai – darbo pajamų mokesčiai turi sparčiai mažėti.
Klaidinga manyti, kad gerovę kuria tik dirbantys „eksportui“, kaip teigia Viktoras. Mokytojai, gydytojai, akademikai, ūkininkai ir kavinių padavėjai – visi yra reikalingi ir padeda užtikrinti bendrą mūsų šalies ekonominį gyvybingumą, ir visiems jiems darbo pajamų mokesčiai turi mažėti. Juk gydytojas užtikrina „dirbančio eksportui“ sveikatą, ūkininkas užaugina pigaus maisto, kavinės padavėjas palengvina pietų pertrauką kitiems dirbantiesiems.
Dar daugiau – kuriant Lietuvos gerovę, svarbu kiekvienas dirbantysis. Gyventojų pajamų mokestis turėtų mažėti ne tik bendrai visiems dirbantiesiems, bet galėtų atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos visuomenė sparčiai sensta (2010 metais vidutinio Lietuvos piliečio amžius buvo 40 metų, dabar – jau 44 metai) ir kad daug dar darbingų žmonių yra tiesiog išstumiami į pensiją vietoje to, kad prisidėtų prie bendros šalies gerovės kūrimo savo darbu.
Nesvarbu, ar tai būtų vyresnės kartos mokytojas, ar specialistas, ar tiesiog nusprendęs dirbti taksi vairuotoju, nes turi daugiau laisvo laiko (rašau, nes asmeniškai vis dažniau susiduriu...). Darbdaviai vis tik dažnai linkę ieškoti jaunesnių darbuotojų – todėl darbo mokesčių politika galėtų būti palanki pensinio amžiaus žmonėms, norintiems dirbti kad ir nepilną darbo dieną.
Nedarbo išmokų politika Lietuvoje irgi skatina... nedirbti. Nors ir augant ekonomikai ir trūkstant darbuotojų, „Sodros“ duomenimis per keturis metus nedarbo išmokas gaunančių padaugėjo nuo 45 tūkst. žmonių 2015 metais, iki 60 tūkst. 2018 metais. Jiems išmokame vietoj 76 mln. eurų 2015 metais net 158 mln. eurus 2018 metais. Akivaizdu, kad pasikeitusi dosnių išmokų politika skatina likti bedarbiais ir net sparčiai dirbtinai didina jų skaičių.
Konkurencinga Lietuva vertina tai, ką turi
Lietuvos mokesčių politika iš tiesų turi būti peržiūrėta perskirstant ir mažinant krūvį dirbantiesiems, tačiau didinant kaštus tiems, kurie nesaikingai naudoja energetinius ir kitus importuojamus išteklius. Tai svarbu aplinkosaugos, tvaraus ekonominio augimo, taršos valdymo ir socialinės politikos atžvilgiu.
Priešingai nei siūlo Viktoras, neturime versti mokėti didelių algų (t. y. didinti minimalios algos), nes privatus sektorius pats subalansuoja atlyginimus pagal tai, kokią pridėtinę vertę duoda kiekvienas darbas. Tačiau visus dirbančius turime mažiau bausti mokesčiais, leisti jiems gauti daugiau pajamų.
Subalansuota mokesčių politika, kai mažinami darbo pajamų mokesčiai, bet didinami aplinkosauginiai ir vartojimo mokesčiai, yra ir EBPO (OECD) atliktų tyrimų rekomendacijos. Tai būdas greičiau auginti šalies ekonomiką, nukreipti pastangas į modernesnius sektorius, užtikrinti ekonomikos tvarumą ateities kartoms. Būkime pirmieji, kurie tai padaro.