„Čia mūsų draugelis Andrius. Nežinau, kas jį taip pavadino, bet visi nuolatiniai žvejai jį pažįsta ir jis mūsų nebijo, kasdien čia būna“, – pasakojo Nemuno pakrantėje, ties Ratnyčios upės žiotimis, žvejojantys vyrai.
Jų teigimu, Andrius žiemai neišskrenda į pietus jau trečius metus iš eilės, bet nepanašu, kad toks gyvenimo būdas jį vargintų – neatrodo liguistas ar sulysęs, plunksnos švarios.
„Atiduodam jam dalį savo laimikio – smulkias žuvytes. Jei nesulaukia, tai pats reikalauja, pamatęs, kad kažką ištraukėm“, – kalbėjo žvejas.
Nuolatinius pakrantės žvejus Andrius pažįsta, bet svetimų nemėgsta – į poilsiautojų prašymus drauge nusifotografuoti reaguoja garsiai kalendamas snapu.
Lietuvos ornitologų draugijos narys Laurynas Okockis sako, kad baltieji gandrai yra tolimieji migrantai, kurie išskrenda nelaukdami šalčių, iškart po Žolinės, ir spalio mėnesį jau būna rytinėje Afrikos dalyje arba Madagaskare. Druskininkuose žiemojantį gandrą Andrių jis yra matęs kaulijantį maisto prie „Eglės“ sanatorijos, bet vis sugrįžtantį į Nemuno pakrantę.
„Būtų įdomu sužinoti, kur jis būna, kai smarkiau atšąlą, bet kol kas nepavyko išsiaiškinti“, – pasakojo L. Okockis.
