Debatuose dėl šios „satyros“ paliesti ir labai rimti klausimai: pagarbos vyresniajai kartai, vaikų instrumentalizacijos, viešosios kalbos vulgarėjimo, visuomenės įsiaudrinimo, nebesugebėjimo ramiai, be užsipuolimų diskutuoti.
Nedažnai pasitaiko, kad dėl vaikiškos dainelės kiltų tiek triukšmo: į nesibaigiantį aiškinimųsi srautą įsitraukė aukšti politikai, didžiausio Vokietijos visuomeninio transliuotojo „Vakarų Vokietijos radijo“ direktorius Tomas Buhrowas viešai atsiprašė įžeistų senelių bei nurodė ištrinti dainelės vaizdo įrašą iš WDR feisbuko, o paskui dėl to pats buvo užsipultas savo bendradarbių, – esą, jis pasidavęs „dešiniųjų orkestruotam“ spaudimui.
Tačiau ar reikia „dešiniųjų orkestruotės“, kad žmonės piktintųsi, matydami, kaip mergytės nekaltais veideliais dainuoja „mano močiutė yra sena aplinkosauginė kiaulė“? Dainelės gale choristės netgi tampa pilvakalbėmis lėlėmis, tik krutinančiomis lūpas, – per jas kalba Greta Thunberg, skamba žodžiai anglų kalba „We will not let you get away with this!“ (Taip jums nepavyks išsisukti) iš jos ugningos kalbos Jungtinių Tautų viršūnių susitikime. Ir visa tai – gyventojų finansuojamo visuomeninio transliuotojo kanale!
Kaip šauksi, taip atsilieps, – pasipiktinimo bangos ilgai laukti nereikėjo. Juoba kad prieš pat Kalėdas panašią nepagarbą senelių kartai jau buvo pademonstravę jaunieji vokiečių FfF (judėjimo „Penktadieniai už ateitį“) aktyvistai, savo twitterio paskyroje parašę: „Kodėl seneliai kasmet vis dar kišasi į mūsų reikalus? Juk jų šiaip ar taip netrukus nebebus“.
Klimato gelbėjimo vardan viskas leista?
Pamfletišką WDR televizijos vaikų choro dainelę turbūt pamatė ar bent apie ją girdėjo pusė Vokietijos. Įvairaus amžiaus žiūrovai rašė tūkstančius laiškų televizijos redakcijai, protestuodami dėl tokios nepagarbos vyresniesiems.
Netylėjo ir politikai. „Debatai dėl klimato apsaugos kai kurių vis labiau eskaluojami iki kartų konflikto“, „peržengiamos stiliaus ir pagarbos vyresniesiems ribos“, – kritikavo didžiausios Vokietijos žemės Šiaurės Reino Vestfalijos premjeras Arminas Laschetas.
Savaitraštis „Die Zeit“ paskelbė šiai temai skirtą premjero komentarą, kuriame krikščionių demokratų politikas be kita ko pastebi: „Pažįstu aštuoniasdešimtmečius, kurie jau 40 metų kovoja su klimato kaita, tuo tarpu kai didelė dalis jaunimo skraido iš vienos Europos sostinės į kitą, žiūri savo išmaniuosiuose telefonuose filmus, taip sunaudodami daug CO2, ir gyvena prabangoje, apie kurią jų seneliai nė svajot nesvajojo.“
„Kad vaikų choru naudojamasi įdavinėjimui ir perauklėjimui, nedaro garbės „TV kūrėjams“ ir nelemtai primena žlugusią VDR (socialistinę Vokietiją – red.)“, – leidiniui „Bild“ įvertino Bundestago pirmininko pavaduotojas, laisvasis demokratas Wolfgangas Kubicki.
Kaltinimą vaikų instrumentalizacija WDR atstovai atmetė kaip nepagrįstą, aiškindami, esą, šiuos vaikus auklėjo kiti vaikai, – suprask, Greta Thunberg ir FfF aktyvistai. Nors akivaizdu, kad seną humoristinę dainelę „Mano močiutė važiuoja motociklu per vištidę, mano močiutė – praktiška moteris“ mažosios choristės tikrai ne pačios perrašė į pamfletą, kuriame močiutė kaltinama įvairiomis nuodėmėmis klimatui: važiuoja pas gydytoją SUV, perka pigią mėsą supermarkete, keliauja kruiziniu laivu.
Užsipultosios kartos atstovai suskato teisintis. Komentarais spaudoje ir socialinėse medijose jie priminė, kad bobutė vaikystėje laisvalaikį leido, ravėdama daržus ar su mama virdama uogienes, nerdama, megzdama ir lopydama senus drabužėlius, mokyklon ėjo pėstute ar važiavo dviračiu, jos niekas, kaip dabartinių vaikų, nevežiojo automobiliais į visus įmanomus laisvalaikio užsiėmimus, neskraidino per atostogas į tolimiausius žemės kampelius, tad dainelę dainuojančių vaikų ekologinė pėda netrukus bus didesnė, nei bobutės per visą gyvenimą įspaustoji.
„Jūsų bobutė ne aplinkosauginė, o nacių kiaulė“
Diskutuojančios pusės dar labiau įsiaudrino, kai jaunosios kartos atstovas, WDR televizijos bendradarbis Danny Hollekas sąmoningai pakurstė aistras, savo twitterio paskyroje parašydamas: „Pakalbėkim apie senelius, apie tuos, kurie dabar jaudinasi dėl aplinkosauginės kiaulės. Iš tikro, jūsų bobutė nebuvo aplinkosauginė kiaulė, ji buvo nacių kiaulė.“ Ir, pasidžiaugęs būsima pasipiktinimų banga, dar pridūrė: „Ir toliau laikausi nuomonės, kad seni žmonės dar nebuvo pakankamai įžeisti. Daugiau!“
Provokacija pasiteisino: televizijos bendradarbis netrukus gavo grasinimų mirtimi. Susidūrimo dėl „aplinkosauginės kiaulės“ auka dabar jau buvo ne bobutė, o žurnalistas. Vokietijos žurnalistų sąjunga reikalavo iš WDR televizijos užtikrinti savo bendradarbio saugumą, nes „dešiniųjų radikalų atstovai marširuoja priešais jo namus ir mėgina jį įbauginti“, reiškė susirūpinimą žodžio laisve.
„Čia jau reikia kalbėti ne apie satyros skoningumą, o apie satyros ir nuomonės laisvę“, – perspėjo Vokietijos žurnalistų sąjungos pirmininkas Frankas Überallas.
Beje, panašios moralinės paramos nesulaukė vienas garsiausių šalies politinių kabaretistų Dieteris Nuhras, kai neseniai socialinėse medijose buvo aršiai užsipultas dėl pašmaikštavimo Gretos Thunberg tema.
„Mes gyvename visuomenėje, kuri vis labiau radikalizuojasi ir poliarizuojasi“, kurioje stiprėja „klimato aktyvistų fundamentalizmas“, „mūsų visuomenė serga“, – diagnozavo humoristas prieš mėnesį žurnalui „Focus“ duotame interviu.
Dabar panašiai prabilo ir WDR direktorius T. Buhrowas: „Mūsų šalyje esama išties nesveikų dalykų, ir visi turėtume stengtis, kad taip nebūtų“.
Medijų darbuotojus jis ragino mokytis pakelti kritiką. Tačiau grasinimai žurnalistams nebus toleruojami, – pabrėžė tiek jis, tiek ir žemės premjeras A. Laschetas.
Antidemonstrantai – prieš „kurstytojiškus nacius“
Žodinė konfrontacija iš virtualios erdvės netruko persikelti į realią: priešais WDR televizijos pastatą Kelne du šeštadienius iš eilės vyko ne itin skaitlinga demonstracija su šūkiu „Mūsų močiutė nėra aplinkosauginė kiaulė“.
Antidemonstrantų susirinko daugiau – apie kelis šimtus, jie atėjo su šūkiu „Nepasiduoti neapykantai ir kurstymams – duoti aštrų atkirtį dešinei“. Jų pusėje plaikstėsi nemaža raudonų komunistų partijos bei antifašistinio sąjūdžio vėliavų, juos rėmė žurnalistų sąjunga ir profsąjungos.
Demonstrantus ir antidemonstrantus vienus nuo kitų teko saugoti policijos pajėgoms. Vis viena būta susistumdymų, keturi asmenys patyrė lengvus sužalojimus.
Taip polemika dėl vaikiškos dainelės pasiekė naują eskalacijos pakopą, o vietoj dalykiškų argumentų buvo pasitelkta nacių kuoka. „Kritikuoti, kaip matyti, nebeįmanoma, jau seniai tai yra tapę diskurso viršenybės ir galios klausimu“, – „Omageito“ eigą komentavo dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ redaktorius Michaelis Hanfeldas.
Televizijos direktorius „Omageitą“ atlaikė. O visuomenė ir toliau kaista
Tai liudija ir įvykiai WDR televizijos viduje, kur dalis redaktorių bei autorių sukilo prieš savo direktorių T. Buhrową. Perspėjančiame laiške direktoriui redaktoriai sakosi esą „priblokšti, bet, žinoma, ne satyros, dėl kurios skoningumo galima ginčytis“.
Juos pribloškė tai, kad direktorius „taip lengvai nusileido akivaizdžiai dešiniųjų orkestruotai pasipiktinimų bangai“ ir, viešai atsiprašydamas už dainą, „išdavė redaktores bei redaktorius, užuot juos palaikęs“.
„Medijų vadovas, kuris, susidūręs su modernia dešiniąja propaganda, elgėsi be galo naiviai ir netinkamai ir kuris nesugeba užsistoti savo bendradarbių elementariais spaudos bei žodžio laisvės klausimais, pats kelia pavojų tai laisvei. Todėl jis turėtų prisiimti ataskomybę“, – trauktis iš posto nedviprasmiškai ragino su redaktoriais solidarizavęsi 40 televizijos autorių.
Didžioji dalis medijų atstovų stovi priešakinėse kovotojų už klimatą pozicijose ir, būdami įsitikinę „reikalo teisumu“, matyt, nebejaučia, kaip kaista dvasinis klimatas šalyje, kaip prarandamas saikas ir padorumas, skaldoma visuomenė, supriešinamos kartos. „Teisuoliai“ kritikos nepripažįsta. Kas juos kritikuoja, tas – dešinysis, „nacis“.
„Omageito“ skandalą iš šalies sekęs žymus šveicarų žurnalistas A. Meyeris „Focus Online“ negalėjo atsistebėti padorumo ribų nebejaučiančiais „kultūros kūrėjais“ ir apgailestavo dėl „kalbos dekandanso“, primityvumo viešosiose medijose.
Jam nesuprantama, kad kovotojai už satyros laisvę nenori pripažinti laisvės satyrą kritikuoti. Vokietijos Federacinės Respublikos kryžiumi „Už nuopelnus“ apdovanotas žurnalistas sutrikęs gūžčiojo pečiais: „Vokietijoje kažkas ne taip su tikrovės suvokimu“.