Ankaros požiūriu, toks žingsnis iš esmės gynybinis, juo siekiama karinės aklavietės Libijoje tarp GNA, vadovaujamos premjero Fayezo al–Sarrajaus, ir vadinamosios Libijos nacionalinės armijos, vadovaujamos generolo Khalifos Haftaro. Tikimasi, kad tokiomis aplinkybėmis šalys bus priverstos sėsti prie derybų stalo ir ilgainiui pasieks politinio susitarimo.
Kyla svarbus klausimas: ar šie planai išliks perpildytame „teatre“, kuriame figūruoja ir kiti „aktoriai“ – tokie kaip Egiptas, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir neseniai prisijungusi Rusija, – aktyviai besipriešinantys Turkijos tikslams.
R. T. Erdogano karinis dalyvavimas Libijoje pagrįstas dideliu noru apsaugoti dvišalį susitarimą, pasiektą pernai gruodį su Libijos vyriausybe dėl jūrinių sienų Viduržemio jūroje nustatymo. Metų metus Turkija nesutarė su Graikija ir Kipru dėl teisių į Viduržemio jūros rytinę dalį.
Nepriklausydama 1982 metų Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijai, Turkija nepripažįsta plataus teritorinio šelfo ir išskirtinių ekonominių zonų, pagal Konvenciją suteiktų saloms.
Turkija ir Graikija dalyvauja derybose daugiau nei pusę šimtmečio, siekdamos rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą – galų gale išspręsti užsitęsusį ginčą dėl išteklių Egėjo bei Viduržemio jūrose pasidalijimo. Ginčą apsunkina tebesitęsiantis politinis Kipro susiskaidymas, Turkijai ryžtingai nusiteikus išsikovoti sąžiningą galimų finansinių išmokų dalį Kipro turkams.
Pastaraisiais metais Ankaros nesėkmių persekiojama regioninė politika kartu su besąlygiška parama „Musulmonų brolijai“ nulėmė Egipto bei Izraelio atšalimą. Dėl to Turkija regione susiduria su grupe šalių, siekiančių pasinaudoti gamtiniais rytinių Viduržemio jūros regiono šalyse Turkijos interesų sąskaita.
R. T. Erdoganui sandoris su Libija – tam tikras receptas pralaužti Turkijos izoliaciją ir užsitikrinti paramą savo strategijai, – anot jo, sąžiningesniam pajūrio išteklių paskirstymui rytinės Viduržemio jūros pakrantės regione.
Tačiau gruodžio mėnesį pasiektas sandoris turėjo „paslauga už paslaugą“ sąlygą: mainais į sutarties pasirašymą GNA vyriausybė paprašė Ankaros karinės paramos prieš K. Haftarą. Platesniu vertinimu, Turkijos karinis dalyvavimas Libijoje yra kaina už jos nesėkmes regioninėje politikoje, kuri pakenkė ilgalaikiams šalies geopolitiniams interesams.
Pavojai, gresiantys Turkijos vyriausybei, yra dvejopi. Pirmiausia, tai vietos rizika, rizika, kylanti šalies viduje. Priešingai nei karinė operacija Sirijoje, veiksmai Libijoje ribotai palaikomi Libijoje.
Naujoje Stambulo apklausų įmonės „Istanbul Economics Research“ apklausoje tik 34 proc. respondentų palaiko šį sprendimą, tuo tarpu 58 proc. apklaustųjų pasisako prieš. Užsitęsusi kampanija Libijoje gali turėti liūdnų politinių padarinių šalies viduje, ypač jeigu būtų turkų aukų.
Antroji rizika, su kuria susiduria Turkijos kariuomenė, siejama su karo veiksmais. Turkijos kontingentas karinėse operacijose dalyvaus toli nuo namų, be aiškaus kariuomenės logistinių poreikių sprendimo, prieš priešininką su atvirais tiekimo maršrutais iš kaimyninio Egipto. Kita rimta kliūtis – tai pranašumo oro erdvėje trūkumas.
Turkijos naudojami nepilotuojami orlaiviai iš tolo neprilygs K. Haftaro oro pajėgoms, papildytoms Emyratų naikintuvais, taip pat dislokuotais Egipte.
Gerai žinodama šias spragas, Ankara siekia išlaikyti netiesioginį karinį vaidmenį, Turkijos padaliniams dalyvaujant tik kaip kariniams konsultantams ar strateginių objektų, tokių kaip elektroninė karinė įranga ir nepilotuojami orlaiviai, operatoriams.
Pačias kovas vykdys Laisvosios Sirijos armijos (LSA) kovotojams atstovaujančios pajėgos. Neseniai patirta Sirijos kampanijos karinė sėkmė, regis, įtikino Turkijos politikos formuotojus, kad šios LSA atstovaujančios pajėgos gali būti naudingos ir Libijoje, kur daugumą kovojančių frakcijų sudaro kovotojai.
Turkijos planų laukia rimtas išbandymas. Kitos vyriausybės, remiančios ginkluotąją opoziciją – ir ypač Egipto ir JAE – gali pažvelgti į Turkijos dalyvavimą kaip į galimybę pakenkti R. T. Erdoganui, kurį jos kaltina remiant islamistus, nesuderinamus su jų vyriausybėmis.
Todėl daug kas priklausys nuo to, ar Kairas ir Abu Dabis nuspręs eskaluoti karinius veiksmus. Norėdama užkirsti tam kelią, Turkija gręžiasi į Rusiją, tikėdamasi Maskvos paramos kuo greičiau atgaivinant politinį konflikto sureguliavimą. R.T. Erdoganas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį paragino paskelbti paliaubas Libijoje sausio 12 dieną, bet neaišku, ar kariaujančiosios pusės į tai sureaguos. Rusijos įtaka Libijoje išlieka ribota, lyginant, tarkim, su Egipto.
Galiausiai Turkijos strategijos sėkmė priklausys nuo to, kiek įtikinami bus jos įsipareigojimai GNA, ir nuo jos karinio atgrasymo veiksmingumo. R. T. Erdoganui teks įtikinti opozicinių vyriausybių lyderius – ir K. Haftarą, – kad jis darys visa, kas būtina, kad apgintų GNA.
