Nepaisant to, Kremlius gali sėkmingai pasinaudoti akiplėšišku amerikiečių išpuoliu prieš jo sąjungininką Iraną, jeigu tik pavyktų padidinti strateginės Vašingtono partnerystės su sąjungininkais Europoje priešpriešą, perspėja analitikai.
Konflikto eskalavimas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui gali suteikti puikią progą visam pasauliui pademonstruoti savo kaip lyderio savybes – žinoma, jeigu jis nuspręs imtis išeities iš krizės paieškų.
„V. Putinas mielai imtųsi tarpininko, galinčio sumažinti įtampą, vaidmens, nes tai padėtų jam pačiam pagerinti savo įvaizdį Vakarų akyse“, – teigia ekspertų grupės iš Vašingtono „The German Marshall Fund“ narys Jonathanas Katzas.
Generolas majoras Qasemas Soleimani, įtakingas ir galingas elitinių Irano pajėgų vadas, sausio 3 dieną žuvo per JAV surengtą antskrydį kaimyniniame Irake, praėjus kelioms dienoms po proiranietiškų maištininkų išpuolio Jungtinių Valstijų diplomatinėje atstovybėje Bagdade.
JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo vėliau sakė, kad Q. Soleimani nužudymu siekta užkirsti kelią „neįvardytai“ grėsmei amerikiečių gyvybėms.
Rusijos diplomatijos vadovo Sergejaus Lavrovo teigimu, Vašingtono veiksmai „akiplėšiškai pažeidė“ tarptautinius principus. Rusijos gynybos ministerija ataką įvardijo kaip „trumparegišką“ žingsnį, regione sukelsiantį dar daugiau neramumų.
Jungtinių Valstijų sąjungininkai Europoje (kurie iš anksto apie planuojamą ataką įspėti nebuvo) taip pat reiškė susirūpinimą Vašingtono sprendimais regione, kur per dieną išgaunama didžioji dalis pasaulinio kasdieninio naftos kiekio.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Massas tvirtino: nors Iranas ir atsakingas už ne vieną „pavojingą provokaciją“, Jungtinių Valstijų atsakas „tikrai neprisidės mažinant įtampą“.
Jungtinės Karalystės šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministrė Emily Thornberry iš opozicinės leiboristų partijos smerkė JAV prezidento D. Trumpo politiką Irano klausimu (žinoma, ir Q. Soleimani likvidavimą).
„Jau dvejus metus bandau perspėti apie D. Trumpo neatsargumą karo su Iranu klausimu. Pastaroji ataka mus pastūmėjo dar arčiau tos linijos“, – teigia ji.
D. Trumpas kaip reikiant papiktino Europos lyderius, kai 2018 metais nusprendė, jog Jungtinės Valstijos traukiasi iš jo pirmtako Baracko Obamos pasirašyto tarptautinio susitarimo, kuriuo mainais už sankcijų sušvelninimą apribojama Irano branduolinė veikla.
Sutartį buvo pasirašiusios Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Rusija, Kinija ir Europos Sąjunga. Tais pačiais metais D. Trumpas pradėjo Iraną spausti naujomis sankcijomis, dar sunkiau užgulusiomis šalies ekonomiką.
Ir tai ne vienintelė priežastis, dėl ko senojo žemyno lyderiai nepatenkinti Jungtinių Valstijų prezidentu – išlaidos gynybai ir klimato kaitai bene svarbiausios iš daugelio, verčiančios abejoti transatlantinių santykių tvarumu.
Putino pergalė?
D. Trumpo nesugebėjimas informuoti partnerių Europoje apie planus Irane „tam tikra prasme įdavė pergalę tiesiai į rankas V. Putinui – pergalę kaip transatlantinių santykių krizę“, – teigia J. Katzas.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas po Q. Soleimani nužudymo sausio 3 dieną paskambino V. Putinui. Abu lyderiai vienas kitam išsakė savo nuogąstavimus dėl Jungtinių Valstijų atakos, taip pat aptarė krizes Sirijoje ir Libijoje bei dvišalius santykius.
E. Macronas jau kurį laiką bando pagerinti Europos santykius su Rusija – viena iš svarbiausių bloko prekybos partnerių.
Briuselis (kartu su Vašingtonu) Rusijai pritaikė sankcijų dėl padėties Ukrainoje destabilizavimo, įskaitant Krymo aneksiją.
Sankcijos turėjo įtakos tiek Europos, tiek Rusijos augimui. Jeigu transatlantiniuose ryšiuose atsiras daugiau spragų, taps vis sunkiau vieningai išlaikyti sankcijas Rusijai, pastebi J. Katzas.
Pasaulio įtakingojo vaidmuo
Po 2014 metais įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir paramos prorusiškiems separatistams Rusijai teko patirti pasaulio bendruomenės izoliaciją. Tais pačiais metais Vašingtonas ir Briuselis išspyrė Maskvą iš Didžiojo pramoninių valstybių aštuoneto.
Nepaisant to, Rusijos karinė intervencija Sirijoje, pradėta po metų, ir vėliau sekusi parama šalies prezidentui Basharui al Assadui privertė Vakarų lyderius sėsti prie derybų stalo ir su V. Putinu aptarti taikos perspektyvas konflikto išvargintoje šalyje.
Kremliui džiaugiantis gana stipriais ryšiais su Teheranu, V. Putinui, Jungtinių Valstijų ir Irano santykiams pasiekus naują įtampos tašką, gali tekti imtis naujo svarbaus vaidmens.
„Putinas ieško galimybių, kur galėtų imtis galingojo vaidmens – progų, kada galėtų pademonstruoti, jog nėra diplomatine prasme izoliuotas. Jeigu jam pavyktų kaip nors prisidėti sprendžiant krizę Artimuosiuose Rytuose, jis neabejotinai pabandys tai padaryti. Jeigu pasisektų įsiteikti Europai, būtų dar geriau “, – sako Rusijos specialistas iš „Carnegie Endowment for International Peace“ Paulas Stronski.
Aukščiausiasis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei perspėjo, kad „Jungtinių Valstijų laukia žiaurus atpildas“. O Irano gynybos ministras Amiras Hatami pažadėjo „triuškinantį susidorojimą“ su visais su Q. Soleimani nužudymu „susijusiais asmenimis“. Atsirado analitikų, teigiančių, kad Iranas į Jungtinių Valstijų veiksmus reaguos jėga, o tai išprovokuos dar daugiau Jungtinių Valstijų atakų.
„Jeigu kam nors pavyktų užtikrinti, kad neužvirs tikras pragaras, greičiausiai tam geriausiai tinka būtent rusai“, – sako Jeffas Mankoffas iš „Center for Strategic and International Studies“, besispecializuojantis Rusijos klausimais.