Įvykių seka, pasibaigusi Kudso pajėgų vado nužudymu ir įtampos Artimuosiuose Rytuose sustiprėjimu, pradėjo rutuliotis prieš kelias valandas Beirute. Pasak su antpuolio detalėmis susipažinusio JAV pareigūno, būtent Libano sostinėje Jungtinių Valstijų pareigūnai, žinoję apie Q. Soleimani kelionių planus, stebėjo, kaip jis lipa į lėktuvą, skrisiantį į tarptautinį Bagdado oro uostą.
Irake Q. Soleimani išsilaipinimą iš lėktuvo stebėjo viršuje ratus sukantys dronai. Tarp šių įrenginių buvo ir „General Atomics“ pagamintas dronas, apginkluotas lazeriu valdomomis „Hellfire“ „oras-žemė“ raketomis, kurios paprastai pasitelkiamos vykdant išpuolius prieš stambaus masto teroristus.
„Reaper“, 64 milijonų dolerių (daugiau nei 57 milijonų eurų) vertės ilgalaikio skraidymo orlaivio, kurio sparnų mojis – 20 metrų, regėjimo lauke Q. Soleimani buvo maždaug 10 minučių, o tuomet dronas paleido keletą raketų į du automobilius, kuriuose buvo Irano generolas ir kiti aukšto rango lyderiai bei patarėjai, įskaitant Irake įsikūrusios ginkluotos grupuotės, konfliktuojančios su Jungtinių Valstijų pajėgomis, vadą.
Panašu, kad „Reaper“ kameros suteikė galimybę atpažinti Q. Soleimani, nustatyti jo buvimo vietą automobilyje ir netgi tai, kokius drabužius jis vilkėjo, teigia Brettas Velicovichius, buvęs Jungtinių Valstijų kariuomenės specialiųjų operacijų karys, vykdęs dronų operacijas misijų Irake ir Afganistane metu.
Automobilis, kuriame buvo Q. Soleimani, dviejų automobilių vilkstinėje keliu, skirtu išvažiuoti iš oro uosto, iš pradžių važiavo pirmas. Automobiliai pasikeitė vietomis, ir netrukus į juos buvo paleista po dvi „Hellfire“ raketas. Pasak pareigūno, civilių automobilių aplinkui nebuvo.
Panašu, jog atakos detalės patvirtina tai, ką kai kurie Jungtinių Valstijų pareigūnai praėjusį penktadienį Vašingtone sakė žurnalistams: buvo imtasi visų žingsnių siekiant išvengti civilių aukų, o Q. Soleimani buvo kruopščiai stebimas taikinys. Šis išpuolis taip pat parodė, kad Jungtinės Valstijos išlaiko gebėjimą vykdyti vadinamąjį „laikui jautrų taikymąsi“ ir į priešininkus nutaikytus oro išpuolius, jei turi pakankamas žvalgybos pajėgas.
„Bagdade įvykdyti sėkmingą drono išpuolį gali būti žymiai lengviau nei, sakykime, kur nors Jemene, nes šiose vietose dronas gali būti skraidinamas mažesniame aukštyje: žmonės čia jo nepastebės, o vidury dykumos taikinys tikrai gali pamatyti droną“, – aiškina B. Velicovichius.
Pasak vieno analitiko, Jungtinių Valstijų žvalgybos veiklai veikiausiai padėjo Q. Soleimani regione turėtas įžymybės statusas.
„Q. Soleimani mėgo viešumą, jis buvo gerai žinomas ir matomas. Todėl buvo palyginti lengva sekti jo veiksmus pasitelkiant paprasčiausius žvalgybinius mainų ryšius. Neprireikė jokio ypatingo ar neįprasto bendradarbiavimo“, – aiškina Kennethas Katzmanas, vyresnysis Jungtinių Valstijų Kongreso tyrimų tarnybos (Congressional Research Service) Artimųjų Rytų analitikas.
Žinomiausias pastarasis laike apibrėžto taikymosi ir išpuolio panaudojant „Hellfire“ pavyzdys buvo 2015-ųjų lapkritį naktį „Reaper“ įvykdytas „džihadistu Džonu“ vadinamo „Islamo valstybės“ teroristo nužudymas. Jis buvo nukautas automobilyje Sirijos mieste Rakoje.
Ko gero, žymiausias sėkmingas vadinamojo „laikui jautraus taikymosi“ pavyzdys Jungtinių Valstijų karinėje istorijoje – 1943-ųjų balandžio 18-osios operacija. Keturi Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų lėktuvai P-38 puolė orlaivį, kuriame buvo Japonijos admirolas Isoroku Yamamoto – Perl Harboro užpuolimo architektas. Kad nusitaikytų į I. Yamamoto, Jungtinių Valstijų orlaivis nuskrido 700 kilometrų.
