Meno doktorantas – tai trečiosios pakopos meno studijų studentas ir tyrėjas, aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, plėtojantis pažinimą, konceptualizuojantis procesus, kuriantis naujus produktus, metodus ir sistemas arba vadovaujantis mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektams. Menininko disertacijos forma – meno projektas, kuriame pateikiama doktorantūros metu parengtų ir ginti teikiamų darbų visuma. Jį sudaro dvi lygiavertės dalys – meninė-kūrybinė ir tiriamoji. Meno doktorantūros įstatymas numato, kad visuomenė turėtų būti supažindinama su tokiais meniniais tyrimais.2
Kūrybinė tyrimo dalis remiasi įprastine praktika – kurti meną, tuos kūrinius viešai pristatyti. Jų visuma turėtų atskleisti doktoranto profesinį tobulėjimą, meninę individualybę, kūrybinę brandą. Kūrybinės dalies reglamentavimas atliepia įprastą veikimą meno lauke ir (ar) tos veiklos dokumentavimą. Tiriamoji dalis apibrėžiama kaip doktoranto atliktų tyrimų apibendrinimas, kuriame atsiskleidžia metodiško tiriamojo darbo įgūdžiai, gebėjimas savarankiškai interpretuoti, argumentuotai gvildenti aktualias meno ir kultūros procesų problemas.
Nuo įprastinės menotyros tai skiriasi mažiau griežtais reikalavimais ir tiriamojo darbo pobūdžiu, nevaržančiu eksperimentavimo laisvės. Įstatymo papildymas meno doktorantūros dėmeniu, žinoma, nėra didelė inovacija, tiesiog įteisinama tai, kas Lietuvos meno akademijose (nors ir neoficialiai) vyksta gana ilgą laiką. XXI a. 1-ajame dešimtmetyje „meninis tyrimas dar nebuvo išsikovojęs akademinių pozicijų“,3 bet jau buvo praktikuojamas, veikė kaip meno edukacijos dalis. Tuo metu pradėjo keistis meninės veiklos apibrėžimai, vietoj tradicinių, nurodančių į romantizuotą kūrybą, įsitvirtino kiti: „Menininkai ne kuria, bet analizuoja, tiria, tyrinėja, kvestionuoja, nagrinėja ir pan.“4
Tiesa, Lietuvoje meno doktorantūra buvo nemenkas sąmonės, kūrybinės ir institucinės praktikos šuolis. Pasak Arūno Gelūno, dešimtmetį formavęsis pokytis – meno doktorantūros steigimas – iš pradžių laikytas „idiotizmu“, neigiančiu kūrybos gaivalą. Tačiau palaipsniui įvykęs lūžis, kuris, anot buvusio Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektoriaus, „yra paradigminis, nes keitėsi pats požiūris į tai, kas yra menas. [...] Jis turėjo įgauti prasmę, semantiką ir tapo artimesnis mokslui.“5 Pasipriešinimas kilo dėl daugybės priežasčių, bet esminė buvo klasikinė takoskyra tarp meno ir mokslo. Bandymas akademinę sistemą papildyti nauju dariniu, atitinkančiu įvairius raštus (pavyzdžiui, Bolonijos mokslų sistemos reikalavimus), kritikuojamas iki šiol. Toks veiksmas, anot kritikų, susijęs ne su idėjomis, juo siekiama pragmatinių tikslų.
Christopheris Fraylingas viename iš pirmųjų programinių tekstų „Tyrimas mene ir dizaine“ (1993), nustačiusių meninio tyrimo prielaidas ir teorines gaires, atskleidžia priežastį, kodėl meninį tyrimą bandoma susieti su moksliniu: „Tyrimas virto politine arba išteklių panaudojimo, kartu ir akademine problema. [...] Tyrimas tapo statuso reikalu“.6 Tyrėjai verčiami „atkreipti dėmesį į plačius rinkos poreikius ir būtinumą didinti mokslininko karjeros galimybes“.7
Asmeninių pokalbių su menininkais ir VDA dėstytojais metu išryškėjo požiūris, kad meno doktorantūra tampa būdu ilgiau išsilaikyti instituciniame glėbyje, o pačiai institucijai leidžia lengviau apskaičiuoti jos absolventų kuriamą pridėtinę vertę. Pašnekovai neretai abejojo ir meninių tyrimų tiriamosios dalies kokybe, prilygindami ją prastiems humanitarinių mokslų darbams. Apskritai kritikuojamos ir pačios mokslo įstaigos, pavyzdžiui, meno istorikas ir kritikas Jamesas Elkinsas teigia, kad Jungtinėje Karalystėje meno doktorantūra yra tiesiog būdas generuoti pajamas pačioms akademijoms, ir vadina tai „drambliu kambaryje“ (angl. elephant in the room) – anot jo, tas visiems akivaizdu.8
Nepaisydamos kritikos, VDA ir LMTA įsteigtos meno doktorantūros jau įtvirtino meninį tyrimą. 2011 m. VDA įkurtas Aukštųjų studijų fakultetas, kuriuo siekiama „stiprinti meninių ir mokslinių tyrimų vaidmenį studijų procese, rengti tyrėjus – menininkus ir mokslininkus.“9 2014 m. surengta ir pirmoji paroda, skirta meniniams tyrimams. Jos kuratorė Danutė Gambickaitė siekė aktualizuoti problemas, susijusias su meno doktorantūra, išanalizuoti meninį tyrimą, „dekonstruojant kūrybinį procesą, parodant jo išklotinę.“10
Parodos kataloge rašoma, kad žiūrovams suteikiama galimybė įžvelgti menininkų kūrybai svarbius kontekstus, „idėjų generalizavimo ir realizavimo strategijas“.11 Aptarti ir vertinimo kriterijai, siekiant papildyti „meninio tyrimo ir meno doktorantūros diskursus.“12 Pirmajame lietuviškame straipsnių rinkinyje „Meninis tyrimas: teorija ir praktika“ (2015)13 mėginta apsvarstyti problemas, susijusias su meninio tyrimo apibrėžtimi, teorija ir prasme, nustatyti pagrindinius teorinius meninio tyrimo metmenis. Pirmasis Lietuvoje meno daktaro laipsnis už meninį tyrimą „Vaizdo poreikis“ (2015) suteiktas Žygimantui Augustinui.14
Nuo tada ši sąvoka vietiniame kontekste tapo įprastinė. Vytauto Michelkevičiaus kanoninė monografija „Meninio tyrimo suvesti. Žinojimo kontūrais“ (2016)15 įtvirtino požiūrį, kuris meninio tyrimo teoriją Lietuvoje tarsi įšaldė, į priekį pasistūmėta nebent praktiniu ar taikomuoju lygmenimis. Nepaisant to, kad menininkai, kuratoriai, meno kritikai šį terminą plačiai vartoja, teoriniame lygmenyje iki šiol dominuoja klausiamasis diskursas. Tą liudija ir Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos leidinys „Postdisciplininis leksikonas“ (2018),16 kuriame palikta tuščių puslapių, – taip išreiškiamas sąvokų atvirumas, keliant klausimus, „koks yra menas, kas yra menininkas, kas yra mokslininkas, kur yra kūryba ir tyryba?“17
Šiandien meniniais tyrimais domisi ne tik menininkai, bet ir filosofai, mokslininkai. Svarstomos hibridinės praktikos, tarpdisciplininės strategijos. Apskritai mokslo terminijos įsiterpimas į meninius kontekstus ypač ryškus, o meno kontekste pastaruoju metu gausu tokios praktikos pavyzdžių. Nomeda ir Gediminas Urbonai, bendradarbiaudami su Kauno technologijos universitetu, XII Baltijos trienalėje kūrė zooetikos paviljoną, siekdami meninės ir mokslinės praktikos simbiozės.18
Julijonas Urbonas, dalyvaudamas CERN laboratorijos meno rezidencijoje (šis mokslo centras dažnai kviečia menininkus ir suteikia jiems galimybę atlikti meninius tyrimus), nagrinėjo choreografinę dialektiką ir gravitacinę estetiką.19 Kristupas Sabolius surengė konferenciją „Materija ir vaizduotė“, susiejusią menininkų ir mokslininkų ateities vizijas.20 Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektas „siNbiozė“ nagrinėjo biologijos mokslo diskursus, mokslinės informacijos vizualumo klausimus.21 Nacionalinės dailės galerijos projektas „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ siekė vizualizuoti ir konceptualizuoti mokslinę informaciją.22
Šie ir panašūs projektai rodo šios simbiozės aktualumą, meninio tyrimo įsigalėjimą, meninės praktikos priartėjimą prie mokslinių ar filosofinių, etinių idėjų. Tokia tendencija būdinga visam pasauliui. Masačiusetso technologijos institutas, pirmaujantis pagal universitetų reitingus, nuo 1960 m. vykdo programą, susiejančią įvairias mokslo ir meno sritis, o meninę praktiką laiko neatsiejama technologinės raidos dalimi.23 Pats principas nėra išskirtinai būdingas dabarčiai, meno istorija rodo, kad daugybė praeities menininkų rėmėsi mokslo ir filosofijos žiniomis, savo kūrybą suprato kaip estetinę mokslinio mąstymo išraišką. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas nebūtų galėjęs sukurti kai kurių savo preliudų ir fugų be tuometinių matematikos pasiekimų, o save kompozitorius laikė labiau mokslininku (matematiku), negu menininku.24 Biologijos profesorius, neurologas Dave’as Featherstone’as apskritai deda lygybės ženklą tarp mokslo ir meno, teigdamas, kad „jie yra tas pats.“25
Vis dėlto akivaizdu, kad jie nėra tas pats, antraip nereikėtų nei meno doktorantūros įstatymo, nei skirtingų sąvokų. Tačiau tapatumo precedentų ieškoma – Christopheris Fraylingas, siekdamas įteisinti meninį tyrimą, pasitelkia istorinę analizę ir pavyzdžius nuo Renesanso laikų, pabrėždamas meno ir mokslo veiklų persidengimą. Mokslo filosofas Thomas S. Kuhnas savo knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ (1970) teigia: „Daugelį amžių, ir antikoje, ir vėliau ankstyvojoje Europos modernybėje, tapyba buvo suvokiama kaip progresą skatinanti disciplina.“26
Renesanso menininkai nejautė skirties tarp meno ir mokslo, laisvai keliavo „pirmyn ir atgal iš vieno ir kito lauko, kurie tik vėliau buvo kategoriškai išskirti. Be to, net ir tada, kai įprasti mainai nebeegzistavo, terminas „menas“ toliau buvo taikomas, apibūdinant ir technologijas, ir amatus, o šie laikyti tokiais pat progresyviais kaip tapyba ar skulptūra.“27 Umberto Eco knygoje „Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje“ (2004) irgi pabrėžia ryšį tarp mokslo ir meno, kiekvieną epochą ar didįjį meno virsmą siedamas su to meto mokslo revoliucijomis. Tačiau toks ryšys pagal Eco teoriją yra vienpusis – mokslas daro įtaką menui, bet menas nepatenka į griežtą mokslinę gnoseologiją, jis ya tik „stulbinanti analogija“.28 Vis dėlto meno kūrinį šis mąstytojas laiko poetine epistemologine tikrovės metafora, lyg pažinimo šešėliu.29
Sabolius, aptardamas schemomis ir racionalumu suvaržyto pasaulio logiką, teigia, kad siekiant mokslų proveržio, reikia ieškoti alternatyvų, todėl „būtina keisti ne tik mokslines paradigmas, bet ir priverstinį izoliacinių schemų galiojimą. Hibridinių praktikų iššūkis iškelia ne tik atsitiktinio bendradarbiavimo, kai mechaniškai jungiamos kelios sferos, poreikį. Priešingai – reikia pripažinti, kad šios sferos niekada nebuvo iki galo atskilusios, tačiau dabar šią genetinę priklausomybę galima iš naujo permąstyti kaip bendramatės ir hibridinės vaizduotės projektą.“30
Apskritai mokslinių disciplinų vidinė demarkacija (nominalistine prasme), susiformavusi pragmatiniu, iliuziniu, socialiniu ar politiniu pagrindu, iki šiol priklauso nuo vyraujančio diskurso. Akivaizdu, kad išsikristalizavimą lėmė ir veiklos specializacija. Ji paranki tuomet, kai labai siauri, specifiniai tikslai reikalauja adekvačių kompetencijų. Nepaisant to, bet kokiam mokslui yra būtinos tam tikros esminės, apjungiančios filosofinės ar metodologinės pozicijos, leidžiančios į vieną sistemą susieti skirtingų disciplinų diskursus. Juk pats mokslas kadaise buvo suprantamas kaip apjungiančios filosofijos subkategorija. Viena pirmųjų disciplinų, gavusių mokslo pavadinimą, buvo Euklido geometrija. Ji, atskilusi nuo filosofijos kūno, vadinta, pasak Alexo Rosenbergo, „erdvės mokslais. Vėliau Galileo Galilei’aus, Johanneso Keplerio, Isaaco Newtono idėjos atskyrė fiziką nuo metafizikos, Charleso Darwino teorija – biologiją nuo filosofijos ir teologijos.“31
Mokslų fragmentacija, disciplinų atsiskyrimas paremtas sutartiniais kriterijais, kurie galėtų būti suvokiami kaip patogus pasiskirstymas. Šį pragmatišką žingsnį plačiai aprašo politinės ekonomijos raštija, pradedant nuo Adamo Smitho. Nors klasikinės ekonomijos pradininkui rūpėjo darbo jėgos paskirstymas manufaktūroje, tačiau pati efektyvumo ir darbo technikos logika galėtų būti taikoma ir šios mokslinės veiklos kontekste pagrindiniams šiuolaikinio mokslo segmentams. Vis dėlto, nepaisant atsiskyrimo ir išsigryninimo, išlaikoma fundamentaliai apibrėžta pozicija, problema, tema ar tikslas, tačiau visa tai svarstoma jau ne šių mokslų „viduje“ – tam skirta mokslo filosofijos disciplina.
Žvelgiant iš meno perspektyvos, kyla problemų. Menas „netelpa“ į vieningai apibrėžtą koncepciją, veikiančią universaliai ir galiojančią visuose kontekstuose. Vytautas Michelkevičius teigia: „galutinio meninio tyrimo apibrėžimo šioje situacijoje neįmanoma suformuluoti“.32 Išsikeldamas tikslą pateikti bent jau detalesnę meninio tyrimo sampratą, autorius siekia jį apibrėžti, atskleisdamas sąsajas su moksliniu tyrimu ir menine praktika apskritai. Tačiau metodologinis redukcionizmas rodo, kad menas iš principo negali būti apibrėžtas moksliškai, t. y. ta pačia kalba, kokia apibrėžiamas mokslinis tyrimas.
Tam skirtos teorijos yra dalinės, nes, anot Morriso Weitzo, kiekviena „teisinga“ teorija vis tiek „klaidingai interpretuoja meno koncepcijos logiką.“33 Meno neįmanoma apibrėžti, nedarant „pagrindinių loginių klaidų – pateikiamas arba per platus, arba per siauras apibrėžimas.“34 Tokie simptomai būdingi ir Michelkevičiaus tekstui – tą rodo pateikiamų sąvokų laisvumas. Be to, menas neturi „save kuriančios filosofijos“ kaip metapozicijos – menininkas, skirtingai negu fizikas, gali kelti klausimą, kas yra menas.
Tačiau meninis tyrimas laikomas atskira sritimi su savais metodais. Menininkai remiasi mokslinių tyrimų duomenimis, pasitelkia juos ne vien kaip išraiškos, bet ir kaip (auto)interpretacijos priemonę, geriau atskleidžiančią kūrybines intencijas. Remiamasi įvairiomis mokslui būdingomis metodologijomis, o viso to rezultatas turi du dėmenis – tekstą ir vaizdą. Atsiranda atviras formulės ir formos ryšys, galintis integruoti bet kokį kultūros fenomeną. Formulė – tai menininkų vartojami kalbiniai formatai, kurie „garantuoja lankstesnę meno projektų cirkuliaciją ir santykį su meno istorijos bei kritikos diskursu. Kai meno kūrimas tampa veikiau veiksmu nei gamyba, jam reikalingas liudijimas, kuris atliktų ir papasakotų meno kūrinio istoriją.“35 O forma – tai vaizdai, kūriniams išliekant tradiciniame meno kontekste, išlaikant interpretacinį atvirumą, unikalų individualumą ir estetinį autentiškumą.
Meninis tyrimas padeda kaupti ir kurti žinias, siekiant meninių tikslų – vidinės meno dialektikos. Kiekvienas meninis tyrimas, turėdamas konkrečius poreikius, refleksijas, metodus, veikia kaip reiškinys, (trans)formuojantis paties meninio tyrimo ir meno sampratą, atskleidžiantis jam taikomas strategijas, darantis įtaką tų sampratų kaitai.
Meninio tyrimo teoretikai vis dėlto įžvelgia sąsajas su mokslu, akcentuodami skirtingų disciplinų praktikos panašumus. Meniniai tyrimai plėtojami konceptualiai ir praktiškai, o nuorodos į pažinimą pabrėžia meninės praktikos kaip „žinių mediacijos“36 – informacijos rizominio tinklo – konstravimą. Meniniam tyrimui būdingas atvirumas, takumas, o jis pats „neturi nustatytų ribų, yra istorinis“ ir veikia kaip menininkui aktualios informacijos klasteris, „sąmoningai suvokiant jo kontekstą ir naratyvumą“.37
Tokį klasterį daugelis teoretikų ir praktikuojančių menininkų laiko lygiaverčiu moksliniam informacijos tinklui. Tačiau „nujaučiamas“ ir skirtumas. Tiesa, tokią nuojautą sustiprina paties mokslo legitimacijos problema. Pasak Jeano-François Lyotard’o, net „ir mokslo teiginys priklauso nuo taisyklės, pagal kurią turi atitikti tam tikras sąlygas, kad būtų pripažintas moksliniu.“38 Taisykles lemia autoritetai, apibrėžiantys tas sąlygas, o šios saistomos su galios santykiais ir kalbos struktūromis, todėl pats mokslas laikytinas socialiniu konstruktu.39 Bruno Latouras aprašo mokslo procedūras, kur visi aktantai priklauso tinklams, reikšmės kuriamos, remiantis socialinėmis interakcijomis ir kolektyviniu įprasminimu, o tai akivaizdžiai būdinga ir menui.
Pasak Michelkevičiaus, „lygiai taip pat ir menininkai sukonstruoja (menines) žinias ir patirtis savo laboratorijose arba studijose.“40 Tiesa, panašu, kad tokios paralelės ir kriterijai turėtų dekonstruoti ir paties meninio tyrimo steigties pagrįstumą. Tačiau toks tyrimas (dėl jį apibūdinančios sąvokos „meninis“) negali būti tapatinamas su mokslu – tai tik poetinė jo analogija, panaši į Alexanderio Baumgarteno poetinę išmonę.41
Kadangi meninio tyrimo esminė struktūra netapati mokslinei pragmatikai, o pats menas neturi konkretaus objekto ar tikslo, reikėtų remtis visai kitomis kategorijomis – atsiranda samprata meno režimas (angl. artistic mode), veikianti kaip bendra visuma, siejanti meninius tyrimus, kurie tą struktūrą nuolatos keičia ir koreguoja. Taigi menas, kitaip nei nemeninės struktūros, nesiekia ieškoti to, kas nekintama, o naujumą (plačiąja prasme) kaip sisteminį neatitikimą vertina teigiamai, nes tai išplečia meno sąvoką, bet neatmeta jo praeities, nelaiko jos klaida.
Lietuvoje atliekami meno doktorantūros tyrimai kol kas veikia kaip autonomiškos struktūros, neturinčios mokslui būdingos sangrąžinės kilpos, nesileidžiančios į tarpusavio polemiką. Tai reiškia, kad kiekvienas meninio tyrimo segmentas, jeigu taptų aktualus mokslui, turėtų būti išplėštas iš meno kūrinio visumos ir perkeltas į mokslinį režimą. Meninis tyrimas, veikdamas po meno skėčiu, peržengia savo, bet ne paties meno ribas, nes fundamentali jo riba ir yra menas. Meno kuriamos „tiesos“ neredukuojamos į kitus, tarp jų ir filosofijos registrus, menas yra imanentiškas, t. y. griežtai tapatus savo kuriamoms tiesoms, ir singuliarus, t. y. šios tiesos atsiskleidžia tik mene.
Nors meninio tyrimo steigtis pagrįsta, turi ryškų istorinį precedentą, yra aktuali ir šiuolaikiniame kontekste, vis dėlto meniniam tyrimui taikytina meno apibrėžties logika, leidžianti suprasti jį kaip mokslinių principų pastišą. Meno režimas suteikia meniniam tyrimui struktūruotą patirties arba atminties formą, paverčia informaciniu tinklu, skirtu pačiam menui. Taigi meninio tyrimo teorija ir jos raida atitiktų dialektikos principą, raginantį siekti to, ką vadinčiau menine tiesa ar meno epistemologija, reprezentuojančia vis didėjantį atskleidimo ir įžvalgumo laipsnį.
Tai suteikia galimybę eksperimentuoti, pasitelkiant mokslinės veiklos formas, ieškant naujų meno krypčių. Menas, įveikdamas savąsias pažinimo pakopas, patirdamas virtines krizių, kurios dažniausiai pasitaiko naujų formų atsiradimo išvakarėse, visuomet ieško atramos meno istorijoje. Meno režimo koncepcija čia yra būdas įveikti problemas, susijusias su naujomis sampratomis, nuolatos aktyviai tikrinant ir dekonstruojant meno metodologiją, meninių tyrimų pagrįstumą ir bendras teorines idėjas. Kitaip tariant, menas pradeda veikti kaip filosofija – visuomet save kvestionuoja, o siekdamas išsiaiškinti, kas jis yra, ieško kažko panašaus į tai, ką turi filosofija, ir bando tapti koherentiška kolektyvine, o to, kas jis yra, vizija.
Literatūra:
1 Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas. Vilnius: LRS. 2017.
2 Įsakymas dėl meno doktorantūros nuostatų patvirtinimo. Vilnius: Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija. 2017.
3 Žygimantas Augustinas. Vaizdo poreikis. Meno projektas. Vilnius: VDA. 2015, p. 85.
4 Vytautas Michelkevičius. „Meninio tyrimo sampratos ribos ir kontekstai: paini pradžia ir atspirties taškai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 79: Meninis tyrimas: teorija ir praktika. Sudarė Vytautas Michelkevičius. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2015, p. 33.
5 „Interviu su Arūnu Gelūnu, kalbina Linas Bliškevičius“, in: VDA interviu: meno mokykla. Sudarė Jogintė Bučinskaitė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2018, p. 142–144.
6 Christopher Frayling. „Research in Art and Design“, in: Royal College of Art Research Paapers, (1993) p. 5.
7 Svarbiausi Bolonijos proceso dokumentai: EAME dokumentai, priimti Bukarešto ministrų konferencijoje 2012 m. Vilnius: LR švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras. 2013, p. 9.
8 James Elkins. „The Three Configurations of Studio-Art PhDs“, in: Artists with PhDs: On the New Doctoral Degree in Studio Art. 2009, p. 145.
9 „Aukštųjų studijų fakultetas“, in: vda.lt, [interaktyvus], [žiūrėta 2019-05-01], https://www.vda.lt/lt/aukstujustudiju- fakultetas/apie-fakulteta
10 Danutė Gambickaitė. „Apie sąvokų interjerus: Kuratoriaus pamąstymai po parodos „Išklotinė“ atidarymo“, in: Meno doktorantų paroda „Išklotinė“. Sudarė Algė Andriulytė. Vilnius: VDA leidykla. 2014.
11 Ibid.
12 Ibid.
13 Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 79: Meninis tyrimas: teorija ir praktika. Sudarė Vytautas Michelkevičius. Vilnius. 2015.
14 Žygimantas Augustinas. Vaizdo poreikis.
15 Vytautas Michelkevičius. Meninio tyrimo suvesti. Žinojimo kontūrais. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2016.
16 Postdisciplininis leksikonas. Sudarė Vytautas Michelkevičius. Vilnius: LTMKS. 2018.
17 Ibid.
18 Viktorija Šiaulytė. „Zooetikos paviljonas XII Baltijos trienalėje 2015 rugsėjo 5–spalio 18“, in: zooetics.net, [interaktyvus], 2015, [žiūrėta 2018-05-21], http://www.zooetics net/blog/zooetics-pavilion-at-xii-baltic-trienial/
19 „Julijonas Urbonas“, in: arts.cern, [interaktyvus], 2016, [žiūrėta 2018-05-21], https://arts.cern/artist/julijonasurbonas
20 „Konferencija „Materija ir vaizduotė“ sujungs mokslininkų ir menininkų ateities vizijas“, in: naujienos.vu.lt, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2018-06-17], http://naujienos.vu.lt/konferencija-materija-ir-vaizduote-sujungsmokslininku-ir-menininku-ateities-vizijas/
21 „Sinbiozė: laboratorija + studija“, in: letmekoo.lt, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2018-05-21], http://www.letmekoo.lt/sodu-4/sinbioze-lab-studio/.
22 „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“, in: ndg.lt, [interaktyvus], 2017, [žiūrėta 2018-05-21], http://www.ndg.lt/parodos/buvusios-parodos/miesto-gamta-pradedant-vilniumi.aspx
23 „Arts at MIT“, in. Arts.mit.edu, [interaktyvus], 2018, [žiūrėta 2018-05-23], https://arts mit.edu/about/
24 Steve Koppes. „Combining math and music“, in: uchicago.edu, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2018-05-21], https://www.uchicago.edu/features/combining_math_and_music/
25 Dave Featherstone. „Why Art And Science Are More Closely Related Than You Think“, in: forbes.com, [interaktyvus], 2016, [žiūrėta 2018-05-21], https://www forbes.com/sites/quora/2016/03/16/why-art-and-science-aremore- closely- elated-than-you-think/#7d7ad48869f1
26 Thomas S. Kuhn. The Structure of Scientific Revolutions. USA: The University of Chicago Press. 1970, p. 161.
27 Ibid., p. 161.
28 Umberto Eco. Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius: Tyto alba. 2004, p. 84.
29 Ibid., p. 54.
30 Kristupas Sabolius. „Įvadas: Apie hibridinę vaizduotę“, in: Materija ir vaizduotė. Hibridinė kūryba tarp meno ir mokslo. Sudarė Kristupas Sabolius. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. 2018, p. 15.
31 Alex Rosenberg. Philosophy of Science: A contemporary introduction. New York, London: Routledge. 2005, p. 2.
32 Vytautas Michelkevičius. „Meninio tyrimo sampratos ribos ir kontekstai: paini pradžia ir atspirties taškai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, p. 41.
33 Morris Weitz. „The Role of Theory in Aesthetics“, in: The Journal of Aesthetics and Art Criticism, t. 15, nr. 1, 1956, p. 28.
34 Ieva Straukaitė. „Meno apibrėžties problema: Morriso Weitzo metodologinis reduktyvizmas“, in: Problemos, nr. 82, 2012, p. 177.
35 Lina Michelkevičė. „Kalbiniai diskursai meniniame (pa)tyrime ir kalbančio menininko vaidmenys“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 79: Meninis tyrimas: teorija ir praktika. Sudarė Vytautas Michelkevičius. Vilnius. 2015, p. 69.
36 Wolfgang Strauss, Monika Fleischmann. „Artistic Practice as Costruction and Cultivation of Knowledge Space“, in: Leonardo. 2004, t. 37, nr. 2, p. 141.
37 Mika Hannula, Juha Suoranta, Tere Vadén. Artistic Research Methodology: Narratiee, Power and the Public. New York: Peter Lang Publishing. 2014, p. 15.
38 Jean-François Lyotard. Postmodernus būvis: Ataskaita apie žinojimą. Vilnius: Baltos lankos. 2010, p. 27.
39 Bruno Latour, Steve Woolgar. Laboratory Life: The Construction of Scientific Facts. Princeton: Princeton University Press. 1987.
40 Vytautas Michelkevičus. „Pirmasis pokalbis apie meninį tyrimą: (kodėl gi) menininkui (reiktų) vėl į akademiją?“, in: artnews.lt, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2019-04-10], https://artnews.lt/pirmasis-pokalbis-apie-menini-tyrimakodel-gi-menininkui-reiktu-vel-i-akademija-22912
41 Aleksandras Gotlybas Baumgartenas. „Estetika“, in: Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji amžiai. Vilnius: Mintis. 1987, p. 146–147.
