Jei nesate vienas tų, kurie darbą gavo „per pažintis“ ar „per lovą“, greičiausiai teko eiti į darbo pokalbį. Jei jau teko, greičiausiai atsimenate, kad tai nebuvo vienas maloniausių pokalbių gyvenime.
Per saviškį darbo pokalbių turėjau dešimtis. Nuo pirmojo, kuriame tik sėdėjau vilties pilnomis studentiškomis akimis iki kol kas paskutiniųjų, kuriuose klausinėjau, matyt, daugiau nei darbdavys. Po to, kai keletą kartų teko po pusmečio darbo spjauti į visai neblogai apmokamas pozicijas vien dėl to, kad susidūriau su man visiškai netinkančiomis darbovietėmis, nusprendžiau nebedaryti klaidos, vėliau kainuojančios daugybę mano laiko ir pati pasirinkti darbdavį.
Toks pareiškimas šalyje, kur dar prieš keliasdešimt metų (o kai kur – gal ir šiandien) darbo vieta būdavo vertinama labiau nei ją užimantis darbuotojas ar darbas, kurį jis nudirba, gali skambėti nekukliai. Vis dėlto, kaip paprastas eilinis samdomas darbuotojas, dažniausiai turiu vienintelį pasirinkimą – kur ir kam dirbti. Nuo to, kad šitaip galvojau, tikrai neatsidarė kiekvienos durys, į kurias beldžiausi. Net atvirkščiai: pradėjusi pati užduoti klausimus, o ne klapsėti akutėmis „galgi susimilsite suteikti malonę“, iš kai kurių darbo pokalbių išėjau mandagiai atsiprašiusi, kad čia dirbti nenorėčiau. Iš kitų – buvau gal ne taip mandagiai išprašyta.
Atrodytų – jokios naudos. Praleidau galimybę gauti darbą. Ir ne vieną! Vis dėlto, nuo pirmos sekundės, kai apsisprendžiau ir rinktis, o ne tik būti pasirenkama, dar nė karto ryte nenusikeikiau: „ir vėl į tą skylę.“ Dirbu mylimą darbą, pas mylimus vadovus ir kasdien – taip, kiekvieną mielą dieną – tuo džiaugiuosi.
Iš karto deklaruoju, kad neturiu jokio išsilavinimo, dokumentų, net kursų nepraėjau, kurie leistų man rašyti tai, ką rašau ir pagrįsti: kalbu tiesą. Galiu papasakoti tik savo patirtį ir pasidalyti tuo, kas, manau, gali praversti tiems, kurie Naujuosius pradėjo tikslu „pakeisti darbą“.
Eikite pas geriausius
Ypač tai galioja tiems, kurie ieškosi praktikos vietos. Jei jau už skirtą laiką negausite pinigų, tai bent mokykitės iš tų, kas tikrai supranta savo darbą. Man teko laimė dirbti prie didžiulių projektų, puikiose įmonėse ir mokytis iš vienų geriausių savo srityje. Net jei pats tuo metu esi nieko nesuprantantis liurbis, patirtis, kurią sukaupi iš A kategorijos darbdavių dažnai bus naudingesnė už tą, kurią gautumėt pilstydamas kavą niekam nežinomoje bendrovėje. Žinoma, joje didesnė tikimybė po praktikos gauti apmokamą darbą, bet rinktis – jums.
Nebijokite to, ko norite
Pirmaisiais savo darbų metais nusprendžiau, kad kaip pirma/antra/trečiakursė, neturiu, ko prarasti ir tiesiog rašydavau svajonių darbovietėms: „Labas, noriu pas jus dirbti“. Motyvacija ir jaunatviškas maksimalizmas atidaro tikrai ne kiekvienas duris, bet būdamas 19-20 tu tiesiog neturi ko prarasti.
Išsirinkite. Ne tik poziciją, bet ir įmonę
Turėkite omenyje, kad didelės ir senos bendrovės dažnai yra mažiau lanksčios, bet pastovesnės, o mažos ir naujos — atviros pokyčiams, bet ne tokios stabilios. Tiek vienos, tiek kitos turi savų pliusų ir minusų, todėl prieš ieškant darbo siūlau pagalvoti, kas jums priimtiniau.
Pasidomėkite
Kai jau esate pakviestas į darbo pokalbį – pasiguglinkite. Jei įmonė turi milžiniškas skolas Sodrai, drąsiai klauskite, kaip tai paveiks jus asmeniškai. Gal vėluos atlyginimai, gal jų visai nebus. Galų gale, protingi darbdaviai nebijo pripažinti, kad „taip, šiuo metu susiduriame su problemomis, bet jas sprendžiame ir pagal planus tada ir tada viskas bus gerai/buhalterė pamiršo pervesti laiku, rekvizitai nespėjo atnaujinti informacijos.“
Tas pats su skundais. Jei randate trisdešimt nepatenkintų buvusių darbuotojų, turite teisę pasiteirauti, kas nutiko. Gal jau pasikeitė vadovas, kurio sprendimai darbuotojams buvo nepriimtini, o gal atvirkščiai — niekas nieko nesprendžia. Į tokį klausimą per darbo pokalbį jums gali ir neatsakyti, bet net ir tai padės geriau suprasti situaciją.
Kaip atrodys mano darbo diena?
Pažįstu žmonių, kurie, jei būtų žinoję, kad trečdalį dienos teks bendrauti su klientais elektroniniu paštu, būtų tiesiog ieškoję toliau. Šituo klausimu ne tik išsiaiškinsite būsimo darbo rutiną, bet ir suprasite, ko iš jūsų tikimasi bei koks darbo pobūdis. Gal paaiškės, kad viskas vyksta gana chaotiškai, todėl kiekvieną dieną galite sulaukti netikėtų užduočių, o gal kaip tik reikės dirbti juodai monotoniškai. Tiek vienas, tiek kitas variantas savaime nėra nei blogi, nei geri, tiesiog aš manau, kad verta tai žinoti iš anksto.
Darbuotojų nuomonė
Neretai atranką vykdo ne paties aukščiausio lygio bosai, o jūsų tiesioginiai darbdaviai ar žmogiškųjų išteklių specialistai. Labai mėgstu klausimą apie tai, kas būtent tam žmogui yra geriausia šitoje darbovietėje. Lengva atspėti, kada atsakinėjama išmoktomis standartinėmis frazėmis, o kada žmogus mėgaujasi darbo aplinka — gal ir jums bus didelė motyvacija.
Darbuotojų kaita
Visuomet pasiklausiu kaip dažnai ir dėl kokių priežasčių keičiasi darbuotojai. Jei įmonėje dirbo vien merginos ir dabar per pusmetį visos išėjo gimdyti — vienas reikalas. Jei ne — labai svarbu kas, kaip ir kodėl. Verslui tam tikra darbuotojų kaita yra sveikas ir sveikintinas dalykas, bet jeigu jie išeina/yra atleidžiami dažniau nei skalbiate savo patalynę, tuomet kažkas tikrai negerai.
Kas yra pagrindiniai konkurentai ir kuo jie už juos geresni
Baisiausias atsakymas — „Mūsų tikslinė auditorija yra visi Lietuvos (dar blogiau — pasaulio) gyventojai, o konkurentų mes neturime.“ Nebent vieninteliai siūlote produktą, kuris neturi pakaitalų, tuomet gal ir neturite. Lietuvoje. Kol kas. Taip pat ir dėl konkurentų. Kuo jūs geresni už konkurentus? Tai ypatingai svarbu, jei produktą jums teks parduoti. Per vieną pokalbį man atsakė, kad pranašumus teks „sukurti“. Jei net pats darbdavys netiki tuo, ką daro, tuomet jums, greičiausiai, irgi bus sunku.
Motyvacinė sistema
Kas bus, jei darbą atliksite greičiau, kokybiškiau ir labiau už kitus? Kai kuriose vietose tai suteiks super galimybę apsiimti dar daugiau darbo... Be papildomų bonusiukų. Mano akimis, taip atsiranda ilgos kavos pertraukėlės, ypatingas aktyvumas feisbuke ir padidėjęs surūkomų cigarečių skaičius. Nesvarbu, ar bonusas yra jūsų nuotrauka su prierašu „Geriausias mėnesio darbuotojas“, ar papildomi pinigai, ar galimybė kilti karjeros laiptais, ar patogesnė biuro kėdė, ar ankstesnis išėjimas iš biuro, mano akimis, prieš pradėdamas darbą turite žinoti, kokia yra ir ar apskritai egzistuoja motyvacija siekti geresnio rezultato.
Išsiaiškinkite, kas bus jūsų vadovas
O tiksliau, kiek jų bus. Jei esate pavaldus visiems — gali būti, kad tiesiog užsimausite kilpą ant kaklo. Įsivaizduokite, ateina jūsų tiesioginis viršininkas, sako, kad kuo greičiau išsiųstumėte kažkokį laišką, tuomet prieina skyriaus vadovas ir liepia dabar atnešti ataskaitą, o tada dar ir wow vadovas, kuris liepia prisistatyti į brainstorm‘ą jo kabinete. Kad ir kurį variantą pasirinksite, nebūsi teisus, jei prieš tai nebūsite išsiaiškinęs, kieno nurodymai jums yra svarbiausi ir kam turite teikti didžiausią prioritetą.
Bonusai
Labai dažnas atvejis, ypač pardavimuose. Būtinai išsiaiškinkite, kokiu principu jie skaičiuojami. Jei paprasčiausiai pagal parduotas sumas, mano akimis, tai yra labai nesąžininga. Pardavimai priklauso ne tik nuo pardavėjo, bet ir nuo prekės kokybės, teisingos reklamos, ekonominės situacijos, iš po žemių pridygusių konkurentų ir t.t. Paklauskite, ar į visus veiksnius atsižvelgiama vertinant jūsų „priklauso nuo rezultatų“. Dažniausiai, matyt, ne, bet klausimas vis tiek svarbus.
Pinigai
Klausimas apie juos nėra nei nemalonus, nei nepatogus. Darbo santykiai yra, matyt, pats paprasčiausias įmanomas susitarimas. Jūs ateinate uždirbti įmonei pinigus (nebūtinai tiesiogiai), darbdavio reikalas — suteikti jums galimybę tai daryti ir mokėti už jūsų kuriamą produktą. Žinoma, pinigai ne visuomet yra pagrindinis motyvatorius — darbą reikėtų rinktis ir pagal tai, ar norėtumėte jį dirbti. Vis dėlto, natūralu, kad pinigų žmogui reikia išgyventi, todėl jei įmonė nesiūlo viso įmanomo aprūpinimo triusikėliais ir burokėliais — drąsiai apie juos kalbėkite.
Suma
Natūralu žinoti sumą, kurios jaučiatės vertas. Net jei dar nebaigus universiteto ta suma yra 3000 eurų. Jūs turite teisę tiek norėti, darbdavys turi teisę tiek nemokėti. Svarbu yra apsibrėžti savo kainą. Kiek norėtumėte, už kiek dar dirbtumėte ir kokią sumą įvardinus tiesiog atsistotumėte ir išeitumėte. Natūralu, kad didesnė patirtis, atsakomybės ir sudėtingesnės pareigos reikalauja didesnio atlygio. Departamento ar įmonės vadovas, net jei iš vis nieko nedarytų, turėtų gauti didesnį atlygį už likusį personalą, nes kam nors pakrypus netinkama linkme, visą atsakomybę prisiims jis. Tas pats galioja retai sutinkamų įgūdžių turėtojams. Čia jau paprasčiausi paklausos—pasiūlos dėsniai.
Noriu pas jus dirbti
Jei nori tiek pat, kiek visur — nesvarbu, bet jei čia — jūsų svajonių kompanija, apie darbą kurioje svaigstate nuo pirmo kurso, leiskite jiems žinot. Ne tam, kad pasirodytumėt labai fainas, bet todėl, kad darbdaviui yra svarbu ne tik tavo motyvacija pareigoms, bet ir lojalumas įmonei. O ir šiaip, manau, smagu žinoti. Tik nemeluokite ir šito nesakykite visiems, nes po poros klausimų lengvai paaiškės tiesa.
Pasakykite, kas negerai
Jei naršydamas įmonės puslapį ar analizuodamas jų darbą pastebėjote, ką norėtumėte tobulinti — netylėkite. Kai kurie darbdaviai bijo tų, kurie parodo pirštu į klaidą, bet protingi visuomet apsidžiaugs gavę progą tobulėti. O ir jūs geriau pasirodysite. Nebent juodai nusišnekėsite. Bet ir tas nėra blogai — natūralu, kad žmonės kartais nusišneka, o darbdavys apsidžiaugs pamatęs ne tik iniciatyvą, bet ir žmogų, kuris nesigaudo aplinkoje — abu sutaupysit laiko.
Kaip jie elgiasi su žmonėmis?
Suprantu, kai gaudama šimtus CV vargšė mergaitė nespėja visiems atrašyti, kad jų kandidatūros nebesvarsto. BET jei atlikote bandomąją užduotį, tuomet nuvažiavote į darbo pokalbį ir jie vis tiek žada „paskambinti tik sėkmės atveju“, tuomet kažkas su požiūriu į žmogų yra negerai. Manau, mažų mažiausiai nesąžininga žmogui, kuris skyrė jiems kelias valandas savo gyvenimo, neskirti poros minučių paskambinus. Net jei ir nelabai malonu pranešti, kad pasirinktas kitas kandidatas.
Kas negerai su jumis?
Šitą klausimą kažkur persiskaičiau ir kurį laiką bijojau mėginti užduoti. Vis dėlto, noriu iš darbo pokalbių pasiimti tiek naudos, kiek galiu, todėl pačioje pabaigoje šaunu kontrolinį šūvį „Kodėl nenorėtumėt manęs samdyti?“ Kartais atsakymas gali atmušti bereikalingas viltis, o kartais pasitarnauti, kad sužinotumėte, kur dar reikia pasitempti bei kokios silpnosios jūsų vietos. Dar kitais atvejais tiesiog neprarandate galimybės atsakyti į pastabą ir, galbūt, įtikinti darbdavį dar sykį jus apsvarstyti.
Kas negerai su jais?
Aš šitą klausimą apie tai, kas įmonėj negerai ir ką vadovai norėtų pakeisti, užduodu iš esmės tik tam, kad gaučiau atsakymą, kad kas nors yra negerai. Įsivaizduokite, kaip baisu dirbti vietoje, kurioje viskas tobula. „Ei, chebra, sugalvojau nerealią idėją, norit išgirst?“ „Tai kad pas mus ir taip viskas gerai“... Kitas reikalas, jei vadovai mato problemas, siekia jas spręsti ir ieško būdų tobulėti.
Kada planuojate pranešti
Visi esame žmonės, kurie planuoja savo laiką. Normalu yra norėti žinoti, kada gausite kažkokių žinių. Taip pat žinojimas suteikia jums galimybę mandagiai klausti. Jei žadėjo paskambinti pirmadienį, o trečiadienį dar jokių žinių, turite pilną teisę susisiekti ir pasiteirauti apie situaciją.
Tai, kas svarbu jums
Mažos dovanėlės stiprina draugystę, ne didelės staigmenėlės. Jei nemokate dirbti triukšme, jei jokiais būdais nenorite net pagalvoti apie darbą per šventes, jei esate alergiškas ofiso palanges nusėjusioms pelargonijoms — bet kokį svarų savo norą, baimę ar pageidavimą išreikškite jau per pirmąjį pokalbį. Tiek jūs, tiek darbdavys turit teisę žinoti, kokių pokyčių pareikalaus jūsų atėjimas. Galbūt per šventes kartais teks budėti, o ir skambučių skyrius, esantis už mažos sienelės tikrai dėl jūsų nemes savo telefonų. Išsiaiškinkite svarbius dalykus iš karto.
Esminiai dalykai:
Nemeluokite CV. Nes viskas galiausiai paaiškės.
Siųskite motyvacinį laišką. Iš šimto kandidatų tai — vienintelis tavo kelias išsiskirti. Ir motyvaciniame laiške nesigirkite, koks jūs puikus, jei negali to pagrįsti darbine ar gyvenimiškąja patirtimi. Mano akimis, visi „Aš fainas, komunikabilus ir linksmas žmogeliukas“ nesako nieko, kas būtų naudinga darbdaviui arba, ko nerašytų dešimtys kitų kandidatų.
Jei dirbti komandoje išmokote žaisdamas futbolą — puiku, jei atrasti bendrą kalbą su bet kokio tipo žmonėmis būdamas padavėju — tikiu, jei rūpestingumo ir atidumo — augindamas savo brolį ar šunį, irgi super, tik būtinai paaiškinkite kur ir kaip išmokote ir kuo tai jums padės naujame darbe.
Darbdavys patikrins jūsų socialinius tinklus. Bet tai jau žinote?
Daugiau Aistės tekstų skaitykite ČIA.
