O kalbėsime mes vis daugiau ir daugiau – apie viską. Nes labai svarbu visiems pranešti, ką galvoji, su kuo ir, ypatingai, prieš ką. Nelabai norėsim susikalbėti, vis dar, ir nelabai – išgirsti. Visuose zodiako ženkluose.
Hmmm… Tai gal tada pakalbėkime apie tai, ko klausysimės?
Klausysimės gausybės kalbų – nes nei vadovų, nei norinčių jais tapti, nei ekspertų, nei norinčių jais tapti, nei politikų, nei norinčių jais tapti, nei… nemažės. Nemažės įvykių – konferencijų, sukakčių, projektų ir iniciatyvų. Mažės tik mūsų noras kalbų klausytis, galimybės (ir noras) visur sudalyvauti, gebėjimas prisiminti, apie ką kalbėta ir prasmingai panaudoti.
Skamba nekaip…
Bet, gal pažiūrėkim, ką mes NORĖSIME išgirsti?
Ko mes ieškosime eidami ten, kur mums kalbės? Nieko naujo – tik įdomių minčių, kitokio požiūrio, įtaigos, malonumo ir įkvėpimo. Susijaudinimo klausant. Žinojimo, kad kalbančiajam tuo metu sparčiau teka kraujas – ne tik iš baimės, bet ir iš susijaudinimo dalintis tuo, ką žino, moka ar dar tik sugalvojo. Norėsime ant scenos matyti žmogų, kuriuo mes dažniausiai neleidžiame sau būti.
Tai ką daryti?
Pirmiausia, reikės emocijos.
Kalba skirta emocijai sukurti, ne faktams perduoti. Faktai ir informacija yra sausi ir traškantys, nuo jų greitai užsidega galva. Todėl smegenys įjungia įvairius apsaugos mechanizmus. Jos išsijungia ir nukreipia dėmesį kitur – į buitį, darbus, planus, aplinkos vertinimą, flirtą ir pan. Emocija suminkština, sudrėkina ir suteikia gyvybės – ir įjungia smegenis atgal. Ne tik įjungia, bet ir padeda faktams įleisti šaknis mūsų smegenyse – t.y. pasilikti jose ilgiau nei akimirka.
Ir nors humoras yra greičiausias kelias emocijoms atrakinti, juo šiais metais pasinaudoti nepavyks tiems, kurie iki šiol juo taip ir nesinaudojo. Nepriklausomai nuo zodiako ženklo. Tai ir gera žinia, nes mums nereikės klausytis bandymų būti šmaikščiais. Tačiau kita gera žinia yra ta, kad juokas nėra vienintelis kelias „sušildyti“ auditoriją ir kad emocijų yra daugiau, nei tik dažniausiai matomos pyktis ir džiaugsmas.
Pykčiu ir nepasitenkinimu besitaškančių, aišku, nemažės, nes gi rinkimų metai, susiaurinantys mus į „juoda-balta“ ir „myliu-nemyliu“ komandas. Tačiau puiki proga norintiems išsiskirti, nes pavargusių nuo „juoda-balta“ retorikos antroje metų pusėje bus pakankamai.
Tai kokia emocija ir kiek jos? O gi ta emocija, kuri gimsta Jums atrandant ir pasakojant savo istoriją. Jį rami, įvairi, kintanti – kaip ir jūs, esantis entuziastingas, susigėdęs, trokštantis, išdidus, susidomėjęs ar abuojus. Visoks ar visokia, vienoje istorijoje. Taip, taip, tai tas pats nuvalkiotas storytellingas, kurį tampom jau tūkstančius metų, o jis vis gyvas ir gyvesnis už daugelį mūsų. Tik ne tas išmoktas pagal tiksliausius reikalavimus knygose ar kursuose, kad kietesni atrodytume – o gyvas, padarančius jus gyvais žmonėmis, gyvais kalbėtojais, ne efektyviais informacijos perdavėjais.
Kiek jos (emocijos)? Tiek, kiek jūsų vidinės ribos leidžia ir tiek (ir tik tiek, ypatingai jei ribos leidžia daug), kiek ji padeda atskleisti Jūsų mintį. Kalba nėra terapija, o auditorija nėra jūsų psichoterapeutas – neprivalo išgirsti visų susikaupusių emocijų, neapdirbtų ir neapmąstytų.
Antra, reikės įdomių minčių ir netikėtų kampų.
Pasirodžius kalbėtojui ant scenos, mūsų smegenys ir širdis unisonu šaukia „naujo, naujo, naujo!“ arba „sujudink mus, nustebink, padaryk, kad nugrimztume į mažus ir didelius savo „wow“, besitęsiančius mums einant namo, pokalbiuose su draugais, lydinčius į naujas idėjas ir netikėtus jų pritaikymus“.
Kaip jos, tos įdomiosios mintys gimsta? Iš jūsų praktikos, iš atvirumo bandyti kitus ‘kampus’, iš galimybių išeiti iš savo zonos: Facebooko, komforto ar ofiso. Eikite savo kalbos ruošti į lauką, mišką, vaiko edukacinį užsiėmimą, ekskursiją, virimo kursus ar modernaus meno parodą. Atsineškite savo idėją ir žiūrėkite, su kuo ji susidraugaus, prie ko prilips ir eis toliau. Imkite pirmą susidariusią jungtį – jaučiasi elektra? Neieškokite tobulumo ir kurkite toliau. Grįžkite į savo popierinę ar skaitmeninę laboratoriją ir gryninkit. Kaip paaiškinti banko valdybai naujus valdymo metodus remiantis kiaušinio virimo principais? Nustebsite, kaip viskas susiję. Kuo daugiau gamtos ir gyvenimo jūsų kalbose, tuo daugiau gyvybės. Archimedas matematikos dėsnį atrado ir paaiškino vonios analogija. Ar nuo to dėsnis tapo nerimtas? Ar jūs galvojote, kad sumąstėte ką unikalesnio, kas netelpą į tokias žemiškas analogijas?
Nesusireikšminkite.
Trečia, reikės Jūsų – kalbėtojo, pasakotojo. Ne powerpointo ir technologijų.
Powerpointas neturi nei „power“, nei „point“. Jie abu (galia ir esmė) turi būti pas Jus, neatiduokite jų technologijoms.
80 proc. naudojančių „powerpoint“ ar panašias programas, daro tai dėl savęs, ne dėl auditorijos – kad atsimintų seką, faktus ir... viską. Tačiau bėda, kai išnaudodami powerpointo galimybes mes ten VISKĄ ir susidedame. Viskas niekada nėra svarbu.
Ir tik kokie 5–10 procentų kalbėtojų skaidres daro dėl kitų, dėl klausančiųjų – kad jiems būtų lengviau suprasti , atsiminti ir susikurti jungtis smegenyse. Šie panaudoja powerpointą sukurti vizualią istoriją, kuri papildo juos ir jų pasakojimą.
Aš manau, kad mūsų užmaršumas viešajame kalbėjime yra iš tikrųjų didelis privalumas, nes tai, ko neprisimename, tikriausiai buvo nesvarbu. O jei buvo nesvarbu mums, nebus svarbu ir kitiems. Ir kai Jūsų paklaus „ar galite atsiųsti skaidres?“ , sakykite „ne“. Nes žmonės atsimins tai, ką reikia atsiminti, kas jiems buvo naudinga. Kas nenaudinga – į tai neatkreips dėmesio jau kalbos metu ir, atitinkamai, to ir neatsimins. Smegenys moka neapkrauti savęs- iš tikrųjų, nerealiai gera savybė. Ir nepadės atsiųstos ir giliai el. pašto dėžutėje glūdinčios skaidrės. Jei faktas yra įdomus – jį išsinešame, smegenyse susikuriame vietą ir asociaciją. Visa kita – apgaulė sau (kad skaitysiu, mokinsiuosi ir naudosiu t.t.). Išimtis – informacinės skaidrės, kuriose paaiškinate savo darbuotojams kaip įvažiuoti į biuro pastatą, panaikinus žaliąją rodyklę šviesofore. Tačiau paprastai Kalba (taip, ta iš didžiosios raidės) neskirta tik informuoti – ji skirta paveikti, paliesti, pakeisti.
Taigi, judėkime nuo technologijų prie kalbėtojo.
Kalbėjimas pasako daug apie mus – kaip ir rašymas ranka. Jis išduoda, kas mes ir kokie mes: išsiblaškę ar valdingi, stiprūs ar romantiški, ambicingi ar dvasingi. Ir mes to dažnai nenorime. Mes norime rimtumo , kietumo ir šydo. O kuo labiau slepiamės, tuo labiau neįdomūs ir nesuprantami tampame, nes vieną sako mūsų žodžiai, o kitą – kūnas.
Mes galvojame, kad technologijos padės mums pasislėpti ir pirmauti. Kuriame prezentacijas, kurios leidžia mums pasislėpti už lentelių ir faktų, šriftus, kurie turi pasakyti apie mus tai, ko mes patys galvojame, kad neturime – šmaikštumo ar solidumo – bei vaizdus, kurie praneštų tai, ko neleidžiame sau – būti kūrybingi, laisvi, ar rimti.
Jei konkuruosite su kitais technologijomis, pasiraitokite rankoves, nes nežinia, kada ta kova pasibaigs ir kas laimės. Bet galite šiemet pabandyti išsiskirti kitkuo. Tik kalba. Tik savimi, savo žiniomis, patirtimi ir emocija. Ne be pastangų visa tai atrasti ir supinti į vieną istoriją. Ne taškantis tik pykčiu ar džiaugsmu, bet neriant giliau. Ten, kur esate Jūs. Nesusireikšminkit, nieko ypatingo ten nėra – tiksliau, nieko sumoje daugiau ar mažiau už kitus neturite. Tik savo žmogiškumą – o tai, nustebsite, bus labai įdomu 2020-aisiais.
Neringa Bliūdžiūtė, komunikacijos ir viešo kalbėjimo konsultantė, ‘WOW. world of words’ įkūrėja
