– Jei neklystu, skaičiuojate paskutines dienas iki gimdymo?
– Terminas yra sausio 29 d., tai dar yra šiek tiek laiko. Nepaisant to, jau esu poilsio režime, neužsiimu jokia veikla.
– Kaip įvertintumėte praėjusius 8 mėnesius? Ar viskas buvo taip, kaip tikėjotės?
– Mano pačios nėštumas paneigė viską, ką iki tol žinojo apie nėštumą. Ne taip viskas atrodė, arba ne to buvau prisiklausiusi. Viskas atrodė kiek romantiškiau nei realybė. Fiziškai tai sudėtingas procesas. Be abejo, skirtingoms moterims skirtingai būna. Yra tokių, kurios sako, kad niekas nepasikeitė. Mano atveju labai komplikavo viską maisto tema. Pirmuosius mėnesius mane labai pykino – tai natūralu. Bet po to tas pykinimas irgi niekur nedingo. Tapau labai išranki maistui. Nežinau, ar čia mano toks organizmas, ar vaikutis prašosi tokios ypatingos mitybos.
– Pirmasis trimestras buvo sudėtingiausias?
– Taip. Man buvo labai nelengva.
– Pajutote kokius nors hormoninius pokyčius, nuotaikų svyravimus?
– Gal tik dabar, kai organizmas jau ruošiasi baigiamajam procesui, kartais kas nors labai ima erzinti. Norisi greičiau pagimdyti, padidėjęs dirglumas. O šiaip jokių nesklandumų nebuvo. Išskyrus tą išrankumą maistui. Nes, įvairių pasakojimų prisiklausiusi, aš tikėjausi, kad apetitas bus didelis, valgyti norėsis už du. Man valgyti nesinori nei už du, nei už vieną.
– O kaip dėl svorio? Daugelis moterų jaudinasi dėl papildomų kilogramų...
– Aš jaudinausi atvirkščiai – kad bent kiek priaugčiau svorio. Iš pradžių jis tik krito, valgyti nieko negalėjau, todėk apie jokias figūras net minties nebuvo. Galvojau tik apie sveikatą. O dabar esu priaugusi 10 kilogramų, ir tai dar stebiuosi, iš kur jie.
– Kaip žinią, kad laukiatės, pranešėte savo vyrui Mindaugui?
– Tai buvo dar viena labai įdomi istorija. Jis kaip tik tuo buvo metu išskridęs į Šveicariją. Aš jau pradėjau suprasti, kad kažkas mezgasi. Bet galvoju, ne, nedarysiu testo, palauksiu, kol Mindaugas grįš, kad padarytume jį kartu. Bet, aišku, neiškentėjau. Pasidariau testą, ir rodė visiškai nieko: nei taip, nei ne. Buvo visiškai tuščias ekranas. Mane tokia intuicija persmelkė, kad nenori pasirodyti vaikelis, kol nėra mūsų abiejų. Mano idėja, kad reikia sulaukti Mindaugo ir kartu daryti testą, matyt, buvo teisinga. Galiausiai sulaukiau ir abu išvydome tą teigiamą rezultatą.
– Ar ruošiatės kaip nors pačiam gimdymui? Gal lankote kokias nors mankštas, pamokas?
– Iki tol daug metų lankiau dubens dugno mankštas-šokius. Nėštumo metu keletą kartų nuėjau pas tą pačią mokytoją, bet vos pradedu kažką daryti, imdavau alpti. Supratau, kad mano kūnui to nereikia. Leidau kūnui pačiam nuspręsti ir be reikalo jo neerzinti. Bet kadangi prieš tai keletą metų atlikinėjau įvairius pratimus tikiu, kad viskas bus gerai.
– Dabar moterys turi be galo daug pasirinkimų, kur gimdyti, su kuo gimdyti, su kuo negimdyti. Ar jūs turite nusimačiusi planą?
– Esu pasirinkusi Vilniaus gimdymo namus. Turiu dulą, kuri bus su manimi. Vyras bus šalia.
– Dula Lietuvoje vis dar nėra dažna gimdyvių kompanionė. Kaip jus pasiekė sprendimas gimdyti su dula?
– Organiškai. Man tai pirmas kartas. Žinau, kad vyras mane palaikys ir darys ką galės, bet kai bus šalia moteris, kuri žino, kas kiekvieną akimirką vyksta su manimi, jausiuosi saugiau. Juk akušerė ar gydytojas ne visada stovės šalia. Dula, tikiuosi, padės man iškvėpuoti skausmą. Labai norėčiau gimdyti be jokių nuskausminamųjų, natūraliai. Nežinau, kaip bus. Nes tokių didvyrių iš anksto būna daug, o prasidėjus procesui, sakai, kad darykite ką norite.
– Diskusijų dėl to, kad vyras dalyvautų gimdyme nebuvo?
– Ne, jis iš karto pasakė, kad labai norėtų, jei aš leisiu, o aš nemačiau priežasčių, kodėl turėčiau neleisti. Greitai tas klausimas ir buvo išspręstas.
– Laukiate mergaitės, tiesa? Ar jau galvojote apie vardą?
– Bent jau kol kas visi sako, kad bus mergaitė. Apie vardus irgi jau galvojome. Dėl berniuko gal sudėtingiau, bet dėl mergaitės abu nesitarę pasakėme tą patį vardą – Marija. Mūsų vaikučio pradėjimo istorija yra labai simboliška. Mindaugas per šias Velykas krikštijosi. Tai įvyko balandžio 21 d., o mano nėštumas skaičiuojamas nuo balandžio 22 d. Tai tarsi ženklas, Dievo palaima. Gal dėl to norėjosi tokio švento vardo. Pagal mūsų tikėjimą, jei krikštijasi suaugęs žmogus, jam yra atleidžiama ne tik kaip kūdikiui gimtoji nuodėmė, bet ir visos iki tol padarytos nuodėmės. Juokauju, kad pasikrikštijęs Mindaugas tapo šventas. Juokais sakau, šventas tėvas.
– Šiais laikais yra be galės informacijos, kaip auginti, auklėti vaiką. Ar domitės, ar esate susidariusi kokį nors planą, dienotvarkę?
– Nesu iš tų žmonių, kuriems gyvenime egzistuotų planas. Visada sprendžiu čia ir dabar, pajusdama esamą momentą, poreikius tiek savo, tiek vaiko. Skaičiau knygą „Kūdikio žindymas“ ir pritariu jos idėjai, kad vaikelis viską pats reguliuoja ir jokių grafikų būti negali. Maitinti pagal poreikius, įsiklausyti į esamą situaciją – toks būdas man priimtiniausias.
– Minėjote, kad vasarai jau esate suplanavusi darbų, gastrolių. Jaučiatės drąsiai dėl to ar krebžda abejonė?
– Ne, jaučiuosi drąsiai. Vaikučiui bus jau pusė metų, bus vasara, šilta. Tiesiog neturiu kito pasirinkimo, esu jau prisižadėjusi, tad teks surasti būdų, kaip tą įgyvendinti. Be abejo, keliausime su visa šeima. Savaitei laiko. Bet Vilniuje į veiklą grįšiu anksčiau – manau, kad jau balandžio mėnesį. Teatre darbas nėra nuo 8 iki 17. Manau, kažkaip viską susiplanuosiu. O gal net ir anksčiau grįšiu, priklauso nuo to, kaip vaikas leis, kaip savijauta. Nes dabar jau pasiilgau veiklos, nors dar tik nuo lapkričio atostogauju, bet man čia jau daug. Labai pasiilgau scenos.
– O kaip dėl jūsų amžiaus. Pirmagimio susilauksite būdama 39-erių. Ar susidūrėte su erzinančiais komentarais dėl to?
– Į akis niekas tokių dalykų nesako. Nebent komentarai po straipsniais būna, kur žmonės incognito komentuoja. Aš jau seniai išmokau nekreipti į juos dėmesio. Nieko bendro tie komentarai neturi nei su manimi, nei su realybe. O šiaip aš nejaučiu amžiaus. Man atrodo, kad dabar yra pats laikas ir anksčiau tikrai sunkiai įsivaizduočiau save su vaiku. Kartais net ir dabar pagalvoju, o ar tikrai jau buvo laikas, o gal dar porą metų galima buvo palaukti? Bet gerai taip kaip yra. Juolab kad šiais laikais yra pasislinkusi ta amžiaus riba ir tarp dabartinių gimdančių moterų aš dar, man atrodo, priskaityčiau prie jaunesnių.
– Bet nerimo dėl amžiaus ir sveikatos nebuvo?
– Ne. Net ligoninėje visą gyvenimą nesu gulėjusi. Čia buvo toks visiškas pasitikėjimas likimu, nes niekada neturėjau tokio aistringo troškimo būtinai susilaukti vaikų. Buvo visiškai ramu. Jei lemta – bus, nelemta – nebus. Todėl taip ramiai viską ir priimu. Atsitiko – nuostabu, nebūtų atsitikę – irgi gerai. Viskas apskritai atsitiko gana greitai. Mes gal tik kokius keturis mėnesius viską buvome palikę Dievo valiai, o dar tas sutapimas su Mindaugo krikštu. Kai šiais laikais tokia aktuali yra nevaisingumo tema, daugelis porų skundžiasi, kad negali susilaukti vaikų, man ateina tokia mintis, kad tą problemą reiktų spręsti ne tik klinikų duris varstant, bet ir savo širdies, maldos namų duris. Nes Dievas yra gyvybės davėjas ir to kontakto reikia ieškoti per širdį, maldą, tikėjimą. O ne tik mediciniškai žiūrėti. Pastojimas ir nėštumas vis tiek yra toks didingesnis procesas nei vien tik biologija.