Šis tekstas skirtas neeiliniam laivui, kurio „gyvenimas“ turėjo nemažai įtakos tūkstančiams žmonių ir net tarptautinei politikai. Pagal tarnavimo laiko trukmę laivą galima pavadinti pusamžiu vyriškiu arba brandžia dama, tačiau, bet kokiu atveju, jo likimas žinomas gerokai mažiau negu daugelio kitų karinių „brolių ar seserų“. Laikas šią klaidą ištaisyti.
„USS Phoenix“ („CL-46“) buvo lengvasis „Bruklino klasės“ kreiseris, pastatytas legendinėje Niujorko laivų statykloje, kurios gyvavimo periodu JAV laivynui ir pakrančių apsaugos pajėgoms pastatyta daugiau kaip 500 laivų.
„Feniksas“ buvo ginkluotas įspūdingu jūrinės artilerijos rinkiniu, kurį sudarė 20, 40 ir net 130 mm priešlėktuviniai pabūklai bei sutrejinti 150 mm „Mark 16“ pabūklų bokštai.
Kitą pusmetį po žymiosios atakos laivas vykdė konvojavimo ir tiekimo laivų eskorto užduotis Indijos vandenyne. Keletą kartų, netikėtai pasikeitus operacijų planams, „Feniksas“ gaudavo kitų užduočių, o jį pakeitę laivai susidurdavo su japonų puolimais ar būdavo paskandinti.
Nereikia manyti, kad tokios klasės ir ginkluotės kreiseris ramiai tūnojo užnugario pozicijose ar gaudavo tik antraeilius uždavinius. Ne kartą ir ne du „Fenikso“ pabūklų tarnybos vykdė masinį įvairių Ramiojo vandenyno salų apšaudymą, remdamos savo pėstininkų išsilaipinimą. Ne kartą ir ne du sulaukdavo atsakomosios priešo kranto baterijų ugnies.
Filipinų kampanijos metu ant laivo ir jo kovos „draugų“ tiesiog lijo kamikadzėmis. Jų bombos ir patys kovos lėktuvai krisdavo per kelis–keliasdešimt metrų nuo „Fenikso“, tačiau, be keleto visiškai nereikšmingų apgadinimų, laivas pažeidimų išvengė. Paleistos priešo povandeninių laivų torpedos taikinio taip pat nepasiekdavo.
Japonijos kapituliaciją ir Antrojo pasaulinio karo kovinių veiksmų pabaigą regione laivas pasitiko plaukdamas į eilinę užduotį, kuri tebuvo formalumas, – sėkmingo laivo vardas užbaigė „Fenikso“ kovinę karjerą. Taip tuomet atrodė.
Pasibaigus karui, „Feniksas“ ramiai stovėjo prišvartuotas Filadelfijos uoste, kol 1951 metais pakeitė savininkus ir tapo Argentinos karinių jūrų pajėgų dalimi. 1956 metais laivui suteiktas „Ara General Belgrano“ (toliau tekste – „Belgrano“) vardas. Manuelis Belgrano (visas vardas Manuel José Joaquín del Corazón de Jesús Belgrano y González) buvo vienas Argentinos valstybės įkūrėjų, karinis lyderis, žmogus, sukūręs šalies vėliavą, žymus kovotojas su kolonizatorių priespauda.
Tais pačiais metais, per pratybas, „Belgrano“ susidūrė su kariniu laivu „Nueve de Julio“ ir buvo apgadintas. Ne, tai nebuvo „likimo ženklas“ ar kažko blogo pranašas. Po dešimtmečio, modernizacijos metu, laive buvo instaliuota moderni olandiška radarų sistema, 40 mm priešlėktuvinius „Bofors“ pabūklus iš dalies pakeitė „Seacat“ britiška raketų sistema.
Atėjus lemtingiems 1982-iesiems ir Argentinai pradėjus Folklandų salų okupaciją britai paskelbė 200 jūrmylių draudžiamą zoną aplink minėtas salas, kurioje bet kokios laivų su Argentinos vėliava operacijos – uždraustos. Po karo tai tapo didžiules diskusijas sukėlusiu klausimu, nes formaliai „Belgrano“ buvo už zonos ribų, tačiau... apie viską – nuosekliai.
1982-ųjų balandžio 30-ąją britų atominis povandeninis laivas „HMS Conqueror“ aptiko „Belgraną“ piečiau Folklendų salų, o pats liko nepastebėtas. Jau gegužės 1 dieną priartėjusi per šūvio nuotolį povandeninio laivo įgula užklausė vadovybės Londone apie tolimesnius veiksmus.
Tą pačią dieną Argentinos karinių jūrų pajėgų admirolas Juanas Lombardo įsakė visiems padaliniams pradėti „masinę ataką“ prieš bet kokias aptiktas Britanijos karines jūrų pajėgas. Įsakymas perimamas britų radijo žvalgybos, ir Londone Karo kabinetas su Margaret Tečer priešakyje priima sprendimą – duodamas leidimas atakuoti kreiserį „Belgrano“.
Antroji torpeda pataiko kiek įstrižai į nešarvuotą borto vietą, pramuša skylę, detonuoja mašinų skyriaus viduje, sunaikina pagalbinį bei laivo poilsio zonos sektorius ir atveria maždaug 20 metrų ilgio skylę pagrindiniame denyje.
Vėlesniais įvertinimais, šio sprogimo metu žūsta apie 270 įgulos narių...
„Belgrano“ kapitonas Bonzo nebuvo pasiruošęs tokiai įvykių sekai. Nepaisant prieš tai gauto „kovinio režimo“ įsakymo, vidinės hermetiškos atskirų sektorių durys buvo atidarytos, todėl laivo dalį pripildė dūmai bei besiveržiantis vanduo. Ryšio ir elektros aprūpinimo sistema buvo sugadinta, todėl nei vandens pumpavimo mechanizmai, nei radijo ryšys neveikė. Maža to, greitai temo, du „Belgrano“ eskorto laivai negavę jokios žinios ar signalinių raketų ženklų ramiai plaukė pasirinktu kursu.
16 val. 24 minutės „Belgrano“ kapitonas Bonzo nurodė įgulai palikti laivą, ir ši sulipo į pripučiamus gelbėjimo plaustus.
Tarp gegužės 3 ir 5 dienos Argentinos ir Čilės laivai išgelbėjo 772 įgulos narius, o 323 laikomi žuvusiais.
„Ara Generolo Belgrano-Fenikso“ amžinojo poilsio vieta paskelbta „Karo kapu“, tačiau iki šiol audrina Argentinos ir Didžiosios Britanijos žmones ir kursto nesantaiką tarp šalių politikų. Geriausiai, beje, sutaria abiejų pusių kariškiai, jie teigia, kad tragedija buvo „legitimus karo veiksmas“, ir siūlo tiesiog prisiminti žmones, kurie žuvo šio karo metu.
