Pradėsiu nuo V. Sinkevičiaus nuomonės pabaigos. Joje teigiama: „Turime įtvirtinti atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo institucijos istorinį ir teisinį tęstinumą nuo to laiko, kai, 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo išrinktas pirmasis LR prezidentas.“ Deja, šis tęstinumas baigėsi labai greitai.

1926-12-17. demokratiškai išrinktas prezidentas K. Grinius neteisėtu perversmu pašalintas iš pareigų. Dėl jo Lietuvos valstybė perėjo į diktatūrinį valdymą. Laikyti tolimesnį A. Smetonos prezidentavimą „istoriniu ir teisiniu tęstinumu“ yra neadekvatu. Ne veltui 1990-03-11 sustabdytas 1938 m. Konstitucijos galiojimas. Ne šiaip dėl „pakitusių visuomeninių, politinių santykių“. Dėl to, kad joje glūdėjo diktatūros turinys. Dėl to istorinis, teisinis demokratinio prezidento tęstinumas po 1926-12-17 tiesiog neįmanomas.

V. Sinkevičius drąsiai teigia, jog „Nepriklausomų valstybių, neturinčių valstybės vadovo instituto, nebūna – nors šis institutas gali būti įvairiai pavadintas, o valstybės vadovai gali turėti nevienodus įgaliojimus, bet pats valstybės vadovo institutas visada vienaip ar kitaip yra įtvirtinamas nepriklausomų valstybių konstitucijose“. Netiesa. Turime ne vieną pavyzdį, kai valstybėse nėra vienasmenio valstybės vadovo. Tai – Šveicarija, Bosnija Hercegovina, San Marinas. Nėra faktinio realaus valstybės vadovo ir Britų sandraugos narėse. Kanada, Australija ir kitos yra iš esmės parlamentinės valstybės, kurioms (o ne formaliai karalienei) atsakingos jų vyriausybės.

Tačiau Laikinojo pagrindinio įstatymo pieštame valstybės valdymo paveiksle yra kur kas didesnių dėmių. Jeigu jį palygintume su 1978 m. LTSR konstitucija, atrastume daug panašumų. Pvz., Laikinasis pagrindinis įstatymas ir tarybinė konstitucijos turėjo iš esmės vienodus organus – prezidiumus su jų pirmininkais. Tik 1990 m. dalis prezidiumo galių perduota pirmininkui (V. Landsbergiui). Deja, tik dalis. Beje, ir pagal laikinąjį pagrindinį įstatymą ir tarybinę konstituciją, tarybos pirmininkas pasirašinėjo priimtus įstatymus (87 str. ir 103 str.). Ar V. Sinkevičiui tai vis dar reikšminga aplinkybė?

Štai keletas 1990 m. laikinojo pagrindinio įstatymo nustatytų prezidiumo įgaliojimų. Jie ne tik akivaizdžiai prezidentiški, tačiau ir panašūs į tarybų Lietuvos prezidiumo (108 str.).

• suteikia Lietuvos Respublikos pilietybę; sprendžia klausimus dėl Lietuvos pilietybės netekimo, dėl prieglobsčio suteikimo;

• skiria Lietuvos Respublikos apdovanojimus ir suteikia garbės vardus;

• teikia malonę asmenims, kuriuos yra nuteisę Lietuvos teismai;

• skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų;

• priima prie jo akredituotų užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus;

1990 m. palikus kolegialų valstybės vadovo vaidmenį atlikusį prezidiumą, buvo pratęsta tarybinė tradicija. Laikinasis pagrindinis įstatymas labai aiškiai nustatė, jog pirminis tarybos valdymo organas yra prezidiumas, o tarybos pirmininkas – su juo saistoma dalis (84 str.). Nenorėčiau spėti, jog taip nutiko iš tuomečių teisininkų abuojumo ar nesugebėjimo nukopijuoti bent jau Suomijos ar Airijos konstitucijos dalį. Tačiau tada svarstyti apie tarybos pirmininką kaip apie vienasmenį valstybės vadovą nėra galimybių.

Tai dar ne viskas. Nemaloniausiai akina LR laikino pagrindinio įstatymo ir kitų aktų ištisinis panašumas į LTSR Konstitucijos nuostatas. Tarsi būtų pakeistos tik iškabos, nesistengiant sukurti naujo laisvos Lietuvos valdymo.

Pvz., pagal 1990-03-22 LR Vyriausybės įstatymo 1 str., „Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę spręsti visus valstybės valdymo klausimus, jeigu jie pagal Lietuvos Konstituciją (pagrindinį Įstatymą) nepriskirti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, jos Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai“.

O pagal LTSR Konstitucijos 118 str., „Lietuvos TSR Ministrų Taryba turi teisę spręsti visus valstybės valdymo klausimus, priklausančius Lietuvos TSR kompetencijai, jeigu jie pagal Lietuvos TSR Konstituciją nepriskirti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo kompetencijai“. Beje. Tiek LTSR konstitucijoje, tiek 1990 m. pagrindiniame laikinąjame įstatyme (95 str.) tarp tarybos sesijų Vyriausybė buvo atskaitinga ne tarybos pirmininkui, o prezidiumui.

V. Sinkevičiaus viltis, jog Konstitucinis teismas, ištyręs Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimus, pripažintų jį tolygų valstybės vadovui, yra utopija. Objektyvus Konstitucinis Teismas to nepapadarys. Iš jau pateiktų ir dar daugybės nutylėtų laikinojo pagrindinio įstatymo tapatybių su LTSR konstitucija paaiškėtų, kad tai buvo būtina, tačiau skubota pervadintų tarybinių valdžios organų kopija. Konstituciniam Teismui tektų pripažinti, jog būdingas valstybės vadovo pareigas tuo metu dalinosi Aukščiausioji Taryba, jos prezidiumas, tarybos pirmininkas ir netgi Vyriausybė (vadovauja krašto apsaugai, 2 str.).

Belieka džiaugtis, kad to meto Lietuvos visuomenė, Sąjūdžio visuma buvo pranašesnė už laikinąjį įstatymą, o valstybė jį pragyveno. Tada ir šiandien valstybės išlikimas yra svarbesnis už rūpinamas asmenines teisines vingrybes. Tuo tarpu dėl asmeninio indėlio ir per Kovo 11-ąją, ir vėliau į tuometį LR AT pirmininką visada bus kultūringa kreiptis „gerbiamas Vytautai Landsbergi“.