Ką tai galėtų reikšti? Nemažai apžvalgininkų – ir ne tik Irane ar Jungtinėse Valstijose – užsimena, kad naujas karas Artimuosiuose Rytuose yra neišvengiamas. Kai kas prilygina Q. Soleimani likvidavimą su Austrijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymu, o tviteryje įsivyravo grotažymė #WWIII.
Neskubėkim. Iranas gal ir turi daug variantų, kaip sukelti chaosą, nukreiptą prieš amerikiečių interesus ir sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose, ir disponuoja daugybe sąjungininkų bei patikėtinių, kurių rankomis galėtų įgyvendinti šį savo tikslą, bet jis turi ir svarią priežastį sustoti ir persvarstyti savo poziciją. Po Teherano pasipiktinimo ir visur kur slypinčio nerimo išraiška glūdi šalta tikrovė – Iranas negali leisti sau karo su daug stipresniu priešininku.
Bet kokios atsakomosios priemonės, priartinančios karą, padarys didžiulę žalą Islamo Respublikai. Net jeigu jos nulemtų daugiau aukų ir didesnių nuostolių, nei prezidentas Donaldas Trumpas įsivaizduoja, Irano tautos nuostoliai bus keliskart didesni. Tokių padarinių Teherano režimas sąmoningai stengiasi išvengti.
Islamo Respublikos lyderiams patinka apie save galvoti kaip apie strategus, gebančius perkąsti savo priešininkus ir nuspėti artimiausius jų žingsnius. Bet jie akivaizdžiai neįvertino Donaldo Trumpo. Įsitikinę, kad amerikiečių prezidentas darys viską, kad tik išvengtų karo, jie mėnesių mėnesius kurstė Jungtines Valstijas vis stipresnėmis provokacijomis.
Nuo pat pradžių jų tikslas yra priversti Jungtines Valstijas sušvelninti ekonomines sankcijas, kurias D. Trumpas paskelbė pasitraukęs iš branduolinio susitarimo 2018 metų gegužę. Teheranas iš pradžių mėgino išlaukti sankcijas, bet netrukus įsitikino, kad jos skausmingesnės, nei tikėtasi.
Po metų, apie 2019 metų gegužę, jie pradėjo bauginimo kampaniją, puldinėdami komercinės laivybos laivus tarptautiniuose vandenyse, bet buvo atsargūs – stengėsi laivų nenuskandinti ir išvengti aukų.
Teheranas tikėjosi išprovokuoti neproporcingą atsaką – be tikro karo, bet gana stiprų, kad sukeltų krizę ir paskatintų tarptautinį diplomatinį įsikišimą siekiant, jog abi pusės nusileistų. Pagal šį scenarijų, Iranas būtų „įtikintas“ sustabdyti išpuolius, o Jungtinės Valstijos – sušvelninti sankcijas.
Kai pirmasis derybų raundas nesulaukė reakcijos, iraniečiai numušė amerikiečių karinį žvalgybos droną. D. Trumpas atšaukė atsakomąjį smūgį paskutinę minutę, bet paskelbė „raudonąją liniją“: bent vieno amerikiečio žūtis nuo Irano rankų reikštų karinį atsaką.
Tad Iranas pakėlė kartelę – surengė stiprų išpuolį prieš Saudo Arabijos naftos įrenginius. Jungtinės Valstijos perkėlė pajėgas į Saudo Arabiją, bet ir vėlgi neatsakė visu pajėgumu. Tuo metu Irano valdomos marionetės – maištininkų grupuotės Irake, ypač „Kata’ib Hezbollah“, – surengė seriją antskrydžių prieš JAV kompleksus Irake. Ši kampanija pasiekė apogėjų praėjusią savaitę, kai žuvo vienas amerikietis kontraktininkas, keli Irako policininkai ir kariai, sužeisti keturi amerikiečių kariškiai.
Kol šitaip buvo bandomos amerikiečių kantrybės ribos, Teherano režimas buvo įsitikinęs, kad D. Trumpas nenori karo. Tačiau kai buvo peržengta raudonoji linija, jie suprato, kad jis daug karingiau nusiteikęs, nei jie manė.
Pirmiausia JAV smūgiai „Kata‘ib Hebollah“ bazėms pražudė bent 24 karinės grupuotės narius. Po to, kai grupuotės nariai užpuolė Amerikos ambasados kompleksą Bagdade, D. Trumpo administracija pareiškė surinkusi patikimos žvalgybinės informacijos, esą Q. Soleimani planuoja tolesnius išpuolius prieš JAV diplomatus ir karius Irake.
Įrodymų nepateikta, bet tokie tikėtini veiksmai atitinka vis dažnesnes Irano provokacijas. Q. Soleimani lankymasis Irake, kur jis atvyko su „Kata’ib Hezbollah“ lyderiu Abu Mahdi al-Muhandžiu, tik sustiprino įtarimus. Abu jie buvo nukauti per JAV antskrydį praėjusį penktadienį; dar keli Irano režimą remiantys Irako karinės grupuotės lyderiai galėjo būti nukauti per kiek vėliau surengtą antskrydį.
Kas dabar? Iraniečiai nebegali puoselėti jokių iliuzijų dėl D. Trumpo polinkio atsakyti į provokacijas pasitelkus neproporcingus pajėgumus. Q. Soleimani nužudymas buvo kruviniausias išpuolis prieš Irano politinį aparatą, kokį kada yra surengusios JAV už Irano ribų.
Ali Khamenei dabar turi suprasti, kad „griežtas Irano atsakas“ gali sulaukti dar pražūtingesnės amerikiečių reakcijos. Gal dabar jis susivoks: D. Trumpas nenori didelio masto karo, bet šis visas reikalas yra daug rizikingesnis, nei buvo praėjusią savaitę, praėjusį mėnesį ar praėjusiais metais.
Iranas pasielgtų daug išmintingiau, jei rimtai įsiklausytų į JAV valstybės sekretoriaus Mike'o Pompeo žodžius, esą JAV dabar siekia deeskaluoti padėtį, ir apsiribotų grasinimais. Bet Irano režimas gali ieškoti tarptautinio palaikymo, kad ir nepelnyto, dėl Q. Soleimani nužudymo. O masinis nacionalinis sielvartas ir gedėjimas gali nukreipti iraniečių dėmesį nuo šimtų tėvynainių mirčių, įvykdytų A. Khamenei nurodymu ir įgyvendintų Q. Soleimani bei kitų vadų.
Jeigu režimas remsis ideologija bei emocijomis, jis laikysis A. Khamenei žodžio ir griebsis žiaurių atsakomųjų priemonių, taip sumokės didelę kainą – padarys didžiulę žalą tiek pačiam Iranui, tiek visam regionui.
Bet jeigu jis elgsis racionaliai dabartinės krizės sąlygomis, pasinaudos galimybe inicijuoti ilgą pertrauką santykių su JAV eskalavimo etapu ir atras naują strategiją, kuri nestums visų pražūtingo konflikto link.
