Vis daugiau vaikų į įstaigas ateina turėdami įvairiausių sutrikimų (ar neišsivystymų pagal amžių), kuriuos sukelia tėvų nesupratimas ir neturėjimas žinių ar nenoras užsiimti su vaiku. Kažkodėl ne tik auginama ištižėlių karta, bet jau ir šiuolaikiniuose tėvuose labai opi ši problema. Dalis tėvų tiesiogine to žodžio prasme nesugeba užauginti neturintį problemų ir atsakingą vaiką, nes visiškai vergauja jo norams ir poreikiams. Jau susiduriama su problema, kai vaikas nenori kalbėti ir tai labai sėkmingai toleruojama šeimoje.
Vaikučiui, atvykus į ikimokyklinę įstaigą, reikia daug pastangų ir darbo šioms klaidoms šalinti. Nekalbu apie nenorus ką nors daryti ar kuo užsiimti, nemokėjimą žaisti, nenorą vartyti knygeles ar apskritai nenorą užsiimti niekuo. Nepajudindami nė piršto (kadangi negali atsitraukti nuo išmaniųjų įrengimų) tėvai rezultatų reikalauja iš pedagogų. Logopedai ir spec. pedagogai turi mažai valandų, tėvai – laiko. Taigi, visą darbą turi atlikti pedagogas dirbantis ikimokyklinėje įstaigoje.
Laikas suprasti, kad ne tėvai turi diktuoti sąlygas, norus, pageidavimus, o pedagogai reikalauti iš tėvų atsakomybės ir tvarkos. Vaikai auklėjami turi būti namuose ir ateiti į darželį paruošti (tiek savarankiškumo pagal amžių, tiek taisyklių laikymosi, pagarbos ir supratimo). Situacija šiai dienai dažnai kitokia, kai susiduriama su vaiku, kuris turi specialiųjų poreikių ir pedagogas siūlo vaiką ištirti. Tai irgi priklauso nuo tėvų malonės. Kaip ir padėjėjas didelių spec. poreikių turinčiam vaikui. Tai priklauso nuo įstaigos finansavimo. Ugdymo procesas turint tokių vaikų ir neturint jiems skirto žmogaus, tampa labai sudėtingu.
Graudu, kai žibalo į medaus statinę įpila ir papildomi veiksniai. Negali nesistebėti, kai didžiausias portalas spausdina pedagogės (pasirodo, darželio direktorės straipsnį su skandalinga antrašte kokių triukų galima griebtis ir per tris dieneles pripratinti vaiką prie darželio aplinkos). Stebuklų nebūna niekur ir nereikia jų laukti. Tik nuoseklus tėvų ir pedagogų darbas gali tuos stebuklus padaryti.
Švietimo sistema visiškai neapsaugo ir neapibrėžia pedagogo saugumo nuo nepagrįstų kaltinimų, reikalavimų. Ministerijų kabinetuose tūnantys valdininkai nenuveikė nieko, kad būtų aiškumo ir tvarkos ikimokyklinio ir priešmokyklinio pedagogo darbe. Be komandiruočių (patirties pasisėmimo ar betikslių seminarų), šūsnies popierizmo ir biurokratinių barjerų kūrimo, ministerija (pedagogui pagerėjimo ar palengvėjimo visiškai nesijaučia) turbūt neatlieka jokios naudingos funkcijos.
Mes atrodom kaip kvailų šalis, kuri turėdama puikiausius pedagogus negali sukurti savos, mums tinkančios sistemos, iš kurios mokytųsi kiti. Mes kopijuojame, mokame pinigus už sistemas, kurios visiškai netinka mums. Mes nieko neveikiame, tik krauname pareigas, atsakomybes dirbančiam mokytojui. Mes marinuojame sovietinio požiūrio valdininkus, kurie drebina kinkas dėl vietos ir visiškai neturi šiuolaikiškos nuovokos. Mes švaistome europinius pinigus vėjais ir negalvojame apie ateitį.
Nekalbant jau apie atlyginimą, kurio kėlimas juokina visą šalį, pedagogo prestižas seniai nieko vertas visomis prasmėmis. Nieko neverta nei įgyta kvalifikacija, nei išsilavinimo lygis, nei darbo stažas ar patirtis.
Labai laukiau klausimo iš jaunųjų savo kolegių kokia literatūra naudojasi ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogės. Taigi jau laikas sužinoti, kad literatūros, tinkamos šiam laikmečiui, nėra, kaip ir nėra priemonių arba jų labai nedaug mokymo procesui (priemonės, kurių reikia daug ir įvairių, ir tinkamų pagal amžių, didžiąja dalimi gaminamos pačių pedagogių). Kad savaitinius planus, švenčių scenarijus, pramogas, vakarones pedagogės rašo iš niekur. Šiuolaikiniam laikmečiui literatūra (nors ir labai turinti savo vertę), bet nepritaikyta, nebeįdomi ir neaktuali vaikams. Temoms tinkamų žaidimų, eilėraštukų, apsakymų ir kitų literatūrinių kūrinėlių tenka ieškoti visur (tiek internete, tiek įvairiose knygelėse). Nekalbu, kad tai, ką investuoja ir įdeda į vaiką (to neparodysi), įvertina ne visi.
Nekalbu, kad už dažną tėvelį ar mamą skaito pasakas, varto kartu knygeles, moko piešti, žaisti. Lavina smulkiąją ir stambiąją motoriką, pratina prie savarankiškumo, tik dažnai neužsitarnauja elementarios pagarbos.
Yra daug atsakingų tėvelių, kurie deda visas pastangas, lavina, auklėja mažąją ateities kartą, klauso pedagogių nurodymų viską daro vaiko naudai. Tie, kurie patys įdeda daug pastangų ir darbo į savo vaiką, vertina ir kitų darbą.
Taigi – lenkiu galvą ir be galo žaviuosi Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus išsakytoms mintims ir požiūriui ir taip pat tikiuosi, kad netapsime blogiausiu pavyzdžiu kitiems, kad išlipsime iš tos švietimo duobės, kurioje esame ir tapsime geru pavyzdžiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!