Tačiau aiškėja, kad pereiti nuo minuso prie nulio nėra „stebuklingoji kulka“.
Anot T. Perssono, prižiūrinčio fiksuotų pajamų ir valiutų investicijas „Alecta“ fonde Stokholme, nulis yra „geriau“ nei minusas. Tačiau jis teigia, kad pensijų pramonei „iššūkiai vis dar nemažėja“.
T. Perssonas tikisi ilgos, lėtos kelionės normalesnių palūkanų normų link. Tikrasis išbandymas prasidės tada, kai centriniai bankai nustos supirkinėti vyriausybės obligacijas ir „atkurs rinkos kainas“, pažymėjo jis interviu Stokholme.
Riksbankas, atsisakęs neigiamų palūkanų normų, nors dar nepasiekė infliacijos tikslo, ir toliau ketina iki 2020 m. pabaigos supirkinėti vyriausybės obligacijas. Kaip ir Europos centrinis bankas, jis laikosi vadinamojo kiekybinio sušvelninimo, kad užtikrintų žemas ilgalaikes palūkanų normas.
T. Perssonas teigia, kad „ateinančių metų tema“ bus tai, kaip tvarkysis jo pramonė, kai centriniai bankai beveik visame turtingajame pasaulyje nebepalaikys vyriausybės obligacijų rinkos.
„Centriniai bankai žengs į šalį, o tuštumą turės užpildyti privatus kapitalas, – svarsto jis. – Anksčiau buvome išstumti, bet dabar pensijų fondai vėl žengs į priekį.“
Pensijų fondai ypač nukentėjo dėl neigiamų palūkanų, nes tokia politika mažina taupymo vertę. Dėl šios priežasties kai kurių didžiausių Europos fondų buvo prašoma suteikti pagalbą pramonei, kuria pasikliauja senstanti regiono visuomenė.
T. Perssonas nuogąstauja ne tik dėl galimo vyriausybės obligacijų rinkos sukrėtimo. Jis teigia, kad korporacijų skolų rinkos po užsitęsusių itin žemų palūkanų normų metų taip pat rodo negerų ženklų.
„Šiuo metu atidžiai jas stebiu. Tikiuosi šiame vėlyvame ciklo taške nepamatyti stipraus kredito augimo“, – sako jis.
Siekdami išgyventi neigiamas palūkanų normas, „Alecta“ ir kiti fondai dairėsi rizikingesnio, ne tokio likvidaus turto. T. Perssonas sako, kad jo fondas atsisakė daugelio brangiausių vyriausybės obligacijų. Tačiau jis supirkinėjo valstybės garantuojamus kreditus ir padidino skolinimą regionams ir savivaldybėms.
Vienintelė strategija, kuri iš tikrųjų pasiteisino – supirkti obligacijas šalių, kurioms reikėjo finansinės paramos per Europos skolų krizę, teigia T. Perssonas.
Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. ECB įsipareigojo daryti viską, ko reikia, norint išsaugoti eurą, buvo akivaizdu, kad Ispanijos ir Airijos obligacijos „taps puikia investicija“, sako jis. „Tuo laikotarpiu buvome vieni didžiausių investuotojų, ir tai tapo itin sėkminga strategija.“
