Myliu Kalėdas, bet negaliu pakęsti Naujųjų metų šventės. Laukti, kol kalendoriuje pasikeis skaičius, ir dėl to šokinėti iš džiaugsmo, lyg loterijoje aukso puodą laimėjus, gerti pigų putojantį vyną ir išfejerverkinti į orą pusę MMA – kas begali būti kvailiau. Nuo lapkričio pabaigos ruošėmės Kalėdoms, atšventėm, dieną pailsėjom ir laikas grįžti prie darbų, kam čia tampytis visą savaitę iki kitos bereikšmės šventės?
Pakaktų panaikinti nedarbo dieną sausio 1-ąją bei uždrausti daugybę nelaimių atnešančių fejerverkų pardavimą fiziniams asmenims ir kvaila Naujųjų metų sutikimo šventė per keletą metų visai išnyktų. Jeigu ne – dosniai dalinti baudas už triukšmavimą po 22 val. ir neblaivių asmenų pasirodymą viešose vietose. Gal net nereikėtų oficialiai drausti Naujųjų metų, nes patys žmonės nustotų kvailioti, žinodami, kad kitą rytą reikės eiti į darbą.
Kažkam kitais metais prisidės keli eurai prie pensijos, bet užtat didesnius skaičius teks rašyti elektros atsiskaitymo knygelėje, brangiau kainuos cigaretės ne tik krautuvėje, bet ir pas gudiškų rūkalų perpardavinėtojus, bus daugiau vilties, kad ne tik šventėms grįš į Lietuvą po pasaulį išsibarstę anūkai, bet jokių iliuzijų, kad jiems bus ką veikti tėviškėje, kur mokyklos uždarymas sutapo su paskutinės karvės palydėtuvėmis į lenkų supirkėjų sunkvežimį.
Iš esmės čia, kur atstumas nuo sostinės skaičiuojamas triženkliais skaičiais, pamatyti kokias nors permainas – lyg stebėti medžių augimą. Turi atsitraukti, ilgam išvažiuoti, tik tada pavyks įžiūrėti skirtumą. Arba nueiti į kapines ir suskaičiuoti, kiek giminių ir kaimynų jau nesutiksiu turgaus dieną Veisiejuose.
Nepamanykite, kad esu visiškas juozaitininkas, skelbiantis Lietuvos pražūtį. Tiesiog nesąžininga būtų nematyti, kad iš negyvo pokolchozinio kaimo įšalo pamažu kalasi gležni naujos gyvybės daigai. Būtent todėl taip smagu aptikti naujakurius, pabėgusius nuo didžiųjų miestų žiburių į Dzūkijos pamiškę ožkų melžti ir sūrių spausti arba daryti kažką net ne Lietuvoje esantiems užsakovams nuotoliniu būdu, jau spėjusius įsimylėti šitą liūdną kraštovaizdį.
Atrasti stiprius ūkininkus, menininkus, kaimynams darbo vietas kuriantį smulkųjį verslą. Jeigu apsimetate, kad jų nėra, jūs esate arba emigrantas, jaučiantis poreikį sau įrodinėti, kaip viskas blogai Lietuvoje, ir tuo pateisinti prieš savo sąžinę išvykimą iš tėvynės, arba politikas, nepraradęs vilties 2020 m. spalį tapti naujuoju gelbėtoju, už kurį balsuos visi šiandien dar nežinantieji, ką pasirinkti.
2020-ieji tikrai bus svarbių politikos permainų metai, nes ne Prezidentas, miestų ir rajonų merai, savivaldybės tarybos ar juo labiau europarlamentarai lemia, kaip gyvensime artimiausius ketverius metus, o būtent Seimo dauguma. Esminis klausimas, ar šiandien apklausose pirmaujančiai Tėvynės sąjungai - Lietuvos krikščionims demokratams ir dviem liberalų partijoms pavyks užsitikrinti daugiau kaip 71 vietą būsimajame Seime. O gal valdančiosios koalicijos formavimo imsis socialdemokratai, pasikvietę Darbo partiją ir tai, kas liks iš LVŽS?
Iki Seimo rinkimų kampanijos pabaigos norėtųsi sulaukti ne tik partinių agitatorių komandų kiekvienoje kaimo bendruomenės šventėje.
Mokėjimas spausti rankas pirmosios vagos artojams, šokdinti įraudusias kaimietukes, vilkinčias tautiniais rūbais, ir užpraeito dešimtmečio agitbrigadų švenčių stiliaus juokeliai dar neįrodo, kad patekęs į Seimą kandidatas mokės ne tik gražuliškai nosį krapštyti.
Kiekvieną kartą, kai rinkėjas, tarsi kalbėti išmokyta varna, pakartoja dar ano amžiaus pramoginės žiniasklaidos jam įkaltą frazę, jog nenori rinkti partijų sąrašų, neva juose visi yra vagys, jį net ir viduržiemį turėtų nutrenkti Perkūnas. O už pasakymą, esą nėra už ką balsuoti, reikėtų tiesiog atimti balsavimo teisę dešimčiai metų.
Politiką pakeitusi televizinių pramogų kultūra primetė mums savo dėsnius – matomi tik skandalingiausieji, žiūrovas trokšta ryškių superdidvyrių, tarsi nužengusių iš filmų, sukurtų pagal amerikietiškus komiksus. Kiekviena diskusija Seime dėl procedūrinių klausimų ar niekam neįdomaus įstatymo pakeitimų papildymo tampa lemiama gėrio ir blogio kova dėl žmonijos išlikimo. Net jei politikas tų vaikiškų vaidmenų žaidimų nežaidžia, žiniasklaida ir rinkėjai vis tiek jam priskirs kažkurio personažo kaukę arba pasmerks politinę mirtį reiškiančiai užmarščiai.
Rinkėjai to dar nežino, bet šiemet jiems labiausiai reikėtų ne naujų džiokerių, kapitonų America ar moterų kačių, o aiškių pasirinkimo alternatyvų – kelių realias galimybes formuoti daugumą turinčių partijų pasiūlytų Lietuvos kūrimo planų. Liberaliai konservatyvesnio – su mažesniais mokesčiais ir didesne kiekvieno iš mūsų asmenine atsakomybe už savo gerovę, socialistinio – su globėjiška visais pasirūpinti bandančia valstybe, nacionalistinio – skirto tik saulės ženklą išsitatuiravusiems baltiesiems vidutinio amžiaus vyrams, radikaliai krikdemiško – su abortų ir lytinio švietimo draudimu bei minimalią pensiją siekiančiomis išmokomis už vaikus.
Rinkėjas šiemet turėtų sužinoti aiškius įsipareigojimus, ką politikai žada reformuoti per 2020-2024 m. kadenciją, ir kokius rezultatus tos reformos atneš. Su konkrečiais skaičiais, kiek padidės mokytojo alga uždarius trečdalį mažųjų provincijos mokyklų, kokias viešąsias paslaugas gaus, įvedus visuotinį nekilnojamojo turto mokestį.
Atskira kalba – apie klimato kaitą. Gruodžio pradžioje Europos Sąjungos šalių, išskyrus Lenkiją, lyderiai po intensyvių derybų Briuselyje sutarė iki 2050 m. pereiti prie klimatui neutralaus ekonomikos modelio, neturėdami tam jokio rinkėjų mandato.
„Europos žaliuoju kursu“ vadinama Europos Komisijos programa ES narių mokesčių mokėtojams kainuos dešimtis ar net šimtus milijardų eurų, bet referendumo tokioms išlaidoms pritarti, ar bent galimybės rinktis tarp žalią ir mažiau žalią ateitį siūlančių alternatyvų Europos rinkėjai neturėjo. Pakanka prisiminti, kuo baigėsi Emmanuelio Macrono bandymas papildomai apmokestinti dyzeliną, pažadinęs „geltonųjų liemenių“ protestus.
Kiekvieną kartą, kai Europos, o paskui juos ir Lietuvos politikai nori priimti svarbius sprendimus nepasitarę su rinkėjais, o vietoje jų atsiklausimo įsuka tokias viešųjų ryšių kampanijas, kaip Gretos Thunberg pasaulinės gastrolės, jie pamaitina radikalias „alternatyvas“ ir „frontus“ kraštutinėje dešinėje bei kairėje, skubančius palaidoti visą ES projektą. Taip jau buvo per migrantų krizę, o 2020 m. gali pasikartoti būtent klimato kaitos srityje.
2020-ieji metai, kurie prasidės Brexitu, o baigsis JAV prezidento rinkimais, negalės būti ramūs ir lengvai prognozuojami. Bet, jeigu tikėsimės naujos pasaulinės ekonomikos krizės, didelių karų ir gamtos nelaimių, o nutiks ne viskas iš čia išvardintų baisybių, jau vien dėl to bus galima pasidžiaugti. Nes tik nuo mūsų lūkesčių priklauso, ar metai buvo geri, ar visai niekam tikę.
