Šiais metais kine esu pasižiūrėjęs 304 filmus. Aišku, tai pakankamai kuklus skaičius, palyginus su kai kuriais kinui atstovaujančiais žmonėmis, kurie per kalendorinius metus sugeba pažiūrėti iki 900 juostų didžiuosiuose kino ekranuose. Su laiku gal ir aš pasieksiu tokias aukštumas, bet tada manau reikėtų atsisakyti asmeninio gyvenimo, linksmybių ir kitokių pramogų. Bet... Pagyvensim, pamatysim.
Iš tų mano pamatytų filmų, 182 yra visiškai nauji ir plačiai parodyti šių metų projektai, o likę – tai festivaliuose pristatytos juostos, kurias ten rodė arba labai ribotai, arba jie gavo vos po vieną seansą. Suprantama, jog daug kas neturėjo galimybės su jomis susipažinti, todėl juos praleidau ir neįtraukiau į savo sąrašus. Dar čia nebus „NETFLIX“, „HBO“, „AMAZON PRIME“ ir panašių platformų projektų.
Rašau tai, kad suprastumėte, kodėl pavyzdžiui geriausių filmų TOP 20 nėra tokių gerų ir Jūsų dėmesio vertų juostų kaip „Santuokos istorija“ (angl. „Marriage Story“), „Mano vardas Dolemitas“ (angl. „Dolemite Is My Name“), „Atsisveikinimas“ (angl. „Farewell“), „Ataskaita“ (angl. „The Report“), „Karalius“ (angl. „The King“), „Žemės riešutų sviesto erelis“ (angl. „Peanut Butter Falcon“), „Klausas“ (angl. „Klaus“) bei „Du popiežiai“ (angl. „The Two Popes“). Visos šios juostos buvo pasižiūrėtos tam tikrose platformose arba Blu-Ray formatu. Deja, bet niekada neįtraukiu į tokius sąrašus kaip šis filmų, kurių nežiūrėjau kine, nes, mano nuomone, žmogus filmą idealiausiai gali įvertinti tik kino salėje su reikiama įranga ir atmosfera.
Tiesa, bus čia ir filmų, kurių Lietuvoje nerodė, tačiau jie buvo rodomi užsienio kino teatruose, todėl nusprendžiau juos visgi įtraukti į galutinius sąrašus, nes turėjau galimybę šiais filmais pasimėgauti svetur, o ir Jūs, kurie gyvenate ne Lietuvoje, irgi galėjote tą padaryti. O dabar prie reikalo. Šie mano asmeniniai filmų TOP‘ai aišku neturi sutapti su Jūsiškiais, nes kaip žinia, kas vienam yra gerai, kitam gali pasirodyti visiškai atvirkščiai.
Geriausių 2019 metų filmų TOP 20:
Kai kurie filmai šiame sąraše gali Jums sukelti daug klausimų, nes ne visi jie yra žiūroviški ar labai gerai priimti plačios publikos, kuri matomai net nesuprato kai kurių filmų esmės. Kalbu apie Quentino Tarantino ir Martino Scorseses darbus, kurie buvo orientuojami sinefilams ir užkietėjusiems kinomanams, bet ne eiliniam pramogos ištroškusiam žiūrovui.
Nedaugžodžiaujant, štai mano šiais metais matytų geriausių filmų sąrašas, kuris galimai ir pasikeis, kai pas mus jau kitais metais pasirodys „Oskariniai“ filmai kaip „Zuikis Džodžo“ (angl. „Jojo Rabbit“) ar „Mažosios moterys“ (angl. „Little Woman“). Bet čia jau spėjimai ir kitų metų reikalai.
1. „Airis“ (angl. „The Irishman“), rež. Martin Scorsese
Visomis prasmėmis idealus filmas, kuris įrodo, jog net ir XXI amžiuje galima sukurti tokį įtraukiantį bei nenuvalkiotą kriminalinio žanro šedevrą, kuris be jokių abejonių ateityje taps neatsiejama kino klasika. Tad pradedant solidžia Martino Scorseses režisūra, įtikinama pagrindinių aktorių Alo Pacino, Joe Pesci ir Roberto De Niro vaidyba bei baigiant kruopščiai paruoštu scenarijumi su akis ir ausis džiuginančiais techniniais sprendimais, šį beveik dešimtmetį ruoštą projektą galima drąsiai pavadinti geriausiu metų filmu.
2. „Vieną kartą... Holivude“ (angl. „Once Upon a Time... in Hollywood“), rež. Quentin Tarantino
Nepriekaištingai atrodanti Quentino Tarantino duoklė einančiam į užmarštį auksiniam Holivudo amžiui, dėl kurios jis ne tik dar kartą įrodo, koks genialus pasakotojas yra, bet ir kaip myli kiną bei viską, kas su juo susiję. Be išgalvotos, bet su tikrais įvykiais persipynusios istorijos, filmas siūlo dar ir neužmirštamą pagrindinių aktorių vaidybą, idealiai atrodančią bei puikiai rodomą epochą atkuriančius vaizdus, firminius režisieriui Quentinui Tarantino būdingus dialogus ir ilgą bei lėtą kelionę į 1969-ųjų populiariosios kultūros lopšį – JAV.
3. „Parazitas“ (angl. „Parasite”), rež. Bong Joon-ho
Unikalus savo makabriškai patrauklia idėja ir jos nepriekaištingu įgyvendinimu trileris, kuris dar kartą mums visiems įrodė, koks gi daugiasluoksnis ir universalus yra Pietų Korėjos kinas. Ši juosta – aukščiausio lygio saspenso pavyzdys, kuris veikia taip gerai dėka nuostabiai parašyto scenarijaus, solidžios režisūros, puikiai savo roles atlikusių aktorių, fantastiškos techninės dalies bei baugios ir nežinioje laikančios atmosferos. Tad praleisti šio reginio nevalia jokiam save gerbiančiam kino mylėtojui.
4. „Švyturys“ (angl. „The Lighthouse”), rež. Robert Eggers
Pakankamai tamsus, savo atmosfera niūrus, vizualiai kerintis, įtampoje laikantis, puikiai suvaidintas ir siužetiniu pateikimu itin „hičkokiškas“ siaubo projektas, kuris gąsdina ne vien įdomiai vystomu turiniu, bet ir netipine siaubo žanrui būdinga pasakojimo forma. Be jokių kalbų – vienas geriausių metų filmų ne tik siaubo gerbėjams, bet ir tikriems kino gurmanams.
5. „Džokeris“ (angl. „Joker”), rež. Todd Phillips
Idealios Joaquino Phoenixo vaidybos šou, be kurio juosta sugeba pakerėti dar ir itin taikliai išvystytomis socialinėmis temomis, kurios yra tokios aktualios šiuolaikinės visuomenės rėmuose. Tai kartu ir pakankamai lėtas, poetiškas, vizualiai išvaizdus ir itin individualus režisieriaus Toddo Phillipso projektas apie ikonišką „DC“ komiksų piktadarį, kuris nepaliks abejingais tų, kuriems kinas – tai ne vien pramoga, bet ir didis menas.
6. „Le Manas 66. Plento karaliai“ (angl. „Le Mans 66”), rež. James Mangold
Filmas, kuris nebando papirkti savo efektingai atrodančiomis lenktynėmis bei labai įtraukiančiais techniniais sprendimais, o nustebina paprasta, bet be galo įsimintina istorija apie tikrą vyrišką draugystę, kuri ir tapo pamatu visai šiai automobilių koncernų „Ford“ ir „Ferrari“ akistatai 24 valandas trunkančiam lenktynių maratonui Prancūzijoje. Be to, juosta dar ir siūlo stiprius aktorių Christinao Bale‘o ir Matto Damono pasirodymus, įtampos nestokojančią muzikinę dalį ir be galo šauniai atkurtą septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį.
7. „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. „Avengers: Endgame”), rež. Anthony ir Joe Russo
Emocionaliai skausmingas, priverčiantis jausti nuostabą dėl parašytos komiksinės istorijos, didingas savo specialiaisiais efektais ir epiškai atrodančiu veiksmu mums visiems žinomos „Marvel kino visatos“ finalas, kuris idealiai užbaigė dešimtmetį trukusį pasakojimą apie galingiausius Žemės gynėjus – „Keršytojus“.
8. „Mes“ (angl. „US”), rež. Jordan Peele
Stiprus nuo pradžios iki galo savo papasakota istorija kūrinys, kuriame galima įžvelgti ne vien tik puikią alegoriją į tam tikrus šiuolaikinei visuomenei būdingus aspektus, bet ir meistriškai sumiksuotą kelių itin populiarų žanrų kokteilį. Ir, be jokių abejonių, šis daug įvairių ir netikėtų emocijų suteikiantis kino kokteilis ateityje taps modernia siaubo klasika ir tuo kūriniu, į kurį lygiuosis būsimi žanro režisieriai.
9. „Saulės kultas“ (angl. „Midsommar”), rež. Ari Aster
Šiurpus ir labai tikroviškas naujas Ari Asterio košmaras, kuris lygiai taip pat kaip ir ankstesnis jo darbas priverčia pajusti baimę ten, kur jos mažiausiai tikiesi. Be genialiai į siužetinę liniją įterptų siaubo elementų, akis džiuginančios techninės pusės ir stulbinančios pagrindinės aktorės Florence Pugh vaidybos, juosta siūlo dar ir pakankamai solidžią istoriją, kurios pamatu tampa taip retai kino ekranuose matomas pagonių folkloras ir okultizmas.
10. „Ištraukti peiliai“ (angl. „Knives Out”), rež. Rian Johnson
Įtraukiantis nuo pradžios iki pat finalinės scenos klasikinio pobūdžio detektyvas, kuris turi viską, ko reikia šio žanro atstovui – sunkiai nuspėjamą siužetą, charizmatiškus personažus, kuriuos įkūnijo ne ką mažiau charizmatiški ir talentingi aktoriai, reikiamą įtampos dozę, kokybišką išorę su įdomiais techniniais sprendimais bei stiprią režisūrą, dėka kurios juostai pavyko įgauti savito individualumo išsiskiriant iš minios panašaus pobūdžio projektų.
11. „Skausmas ir šlovė“ (angl. „Pain and Glory”), rež. Pedro Almodovar
Dar vienas įsimintinas dėl savo neįtikėtinai įtraukiančios istorijos, estetinio vizualaus grožio bei skleidžiamos stiprios socialinės žinutės ispanų kino grando Pedro Almodovaro nuotykis, kuriame pagrindiniu smuiku groja nepriekaištingą vaidybą demonstruojantis Antonio Banderasas. Tai ne šiaip filmas – tai atgaiva protui ir sielai.
12. „Džonas Vikas 3“ (angl. „John Wick: Chapter 3 – Parabellum“), rež. Chad Stahelski
Idealiai užbaigtas penkerius metus gvildenamas skyrius, kurio trečioji dalis savo kokybe ne tik pralenkia pirmtaką, bet ir nurungia nepriekaištingą antrąjį filmą. Beprotiškai atrodantis veiksmas, kraujo klanai, stilingai pateiktas smurtas, kuriam pavydėtų pats Quentinas Tarantino, ir aišku didžiulė pagrindinio aktoriaus Keanu Reeveso charizma – tai tik maža dalis tų pliusų, kurie padaro šį filmą ne tik tokiu įsimintinu reginiu, bet ir vienu iš geriausių XXI amžiaus susišaudymų temos kino projektų.
13. „Žmogus-voras: Toli nuo namų“ (angl. „Spider-Man: Far from Home”), rež. Jon Watts
Puikus savo meniniu apipavidalinimu ir gerai apgalvotais techniniais sprendimais 2017 metų juostos pratęsimas, netikėtai išlaikęs pirmtako lengvumą. Filmas dar gali pasigirti charizmos nestokojančio ir kitus aktorius užgožiančio Jake‘o Gyllenhaalo vaidyba bei įdomiai pateikta ir nenuspėjamus siužetinius vingius turinčia istorija, kuri ne tik uždaro trečiąją „Keršytojų“ fazę, bet ir praveria visiškai naują „Marvel“ kino visatos skyrių.
14. „Rocketman“ (angl. „Rocketman”), rež. Dexter Fletcher
Spalvingas, jautrus, tikroviškas ir labai muzikalus kino projektas, kuris ne tik dar kartą parodo Dexterio Fletcherio režisūrinį talentą, bet ir suteikia puikią galimybę pakankamai artimai susipažinti su pačiu Elthonu Johnu. Be abejo, be nuostabių rodomą laikotarpį atkuriančių dekoracijų ir kostiumų, įdomiai susukto siužeto ir be galo geros muzikos, mes dar gauname stiprią ir „Oskaro“ vertą aktoriaus Tarono Edgertono vaidybą, kuris savo energija sugebėtų užkrėsti net ir pačias didžiausius nuobodas.
15. „Ad Astra“ (angl. „Ad Astra”), rež. James Gray
Dar vienas tvarkingas režisieriaus Jameso Gray‘us projektas, su kuriuo jis visiškai nebando išrasti jokio dviračio. Žiūrovų teismui yra pristatomos preciziškai vystomos ir taikliai iš kitų žinomų mokslinės fantastikos juostų pritaikytos idėjos, kurios leidžia šiam pasakojimui transformuotis į vizualiai kerinčią bei pakankamai įtraukiančią kelionę kosmoso platybėse su solidžią vaidybą demonstruojančiu penkiems „Oskarams“ nominuotu Bradu Pittu.
16. „Aferistės“ (angl. „Hustlers”), rež. Lorene Scafaria
Šmaikščiais epizodais perpildyta ir rimtais siužetiniais vingiais papuošta itin žiūroviška kriminalinė drama, kuri peržiūros metu ne tik sugeba sukelti labai pozityvias emocijas, bet dar ir priverčia susimąstyti apie ilgus dešimtmečius nusistovėjusį patriarchalinį požiūrį į moteris bei jų vietą po saule. Be įtraukiančios istorijos, puikios režisūros ir labai taikliai įgyvendintų techninės dalies aspektų, šis režisierės Lorene Scafaria projektas padovanoja dar kai ką – įspūdingą ir „Oskaro“ vertą Jennifer Lopez pasirodymą.
17. „Daktaras miegas“ (angl. „Doctor Sleep”), rež. Mike Flanagan
Solidžiai įgyvendintas ir nemažai išgąsčio siūlantis legendinio Stanley‘io Kubricko šedevro „Švytėjimas“ pratęsimas, kuris džiugina ne vien įdomiai pateikta ir labai įtraukiančia istorija, bet ir įtikinamais aktorių pasirodymais, originaliais siaubo elementais bei akis džiuginančiais techniniais sprendimais, leidusiais akimirksniu pasinerti į Stepheno Kingo fantazijos pasaulį.
18. „Vieša paslaptis“ (angl. „Official Secrets”), rež. Gavin Hood
Filmas, kuris ne tik leidžia pasinerti ne į tokius jau ir senus įvykius, sukrėtusius Didžios Britanijos gyventojus, bet ir supažindina su labai drąsia asmenybe, norėjusia užkirsti beprasmį ir milijonus žmonių pražudžiusį karą Irake. Atviras, šokiruojantis, laikantis įtampoje ir tikras – būtent taip galima būtų apibūdinti šį naują režisieriaus Gavino Hoodo projektą, kurio svarbiausiu koziriu tampa neįtikėtinai natūrali dviems „Oskarams“ nominuotos Keiros Knightley vaidyba.
19. „Žvaigždžių karai: Skaivokerio iškilimas“ (angl. „Star Wars: The Rise of Skywalker”), rež. J.J. Abrams
Ilgai lauktas ir itin didingai atrodantis legendinės sagos apie Skaivokerių šeimą finalas, kuris atsako į visus anksčiau kilusius klausimus, tuo pačiu sukeldamas nemažą sąmyšį. Tačiau, atmetus kai kuriuos keistus siužetinius vingius, kurie pernelyg banaliai užlopė iš ankstesnių dalių atkeliavusias siužetines skyles, mes gauname išties daug nostalgijos, emocijų, ašarų, džiaugsmo ir puikią pramogą kino salėje suteikiantį projektą.
20. „Slėpynės“ (angl. “Ready or Not”), rež. Matt Bettinelli-Olpin ir Tyler Gillett
Netikėtai nustebinęs savo šviežiu požiūriu į siaubo žanrą „trash“ stiliaus projektas, kuris ne tik sugeba atsakingu momentų sukelti reikiamą įtampą ekrane, bet ir karts nuo karto labai gerai pralinksminti visais į filmą įmontuotais juodojo humoro elementais. Be to, filmas dar turi ir begalę kitų pliusų: atvirą ir be galo išradingai pateiktą smurtą, charizmatiškus personažus ir juos puikiai įkūnijusius aktorius bei įdomią ir daug paslapčių turinčią istoriją, kurios eiga nėra taip lengvai nuspėjama.
Blogiausių 2019 metų filmų TOP 10:
Kiek daug prastų filmų šiais metais man teko pamatyti, Jūs net neįsivaizduojate. Gerai tik dėl vieno – dauguma išties blogų filmų teko žiūrėti namie, todėl kine bent jau netraumavau savęs bežiūrėdamas į tokias šiukšles kaip Michaelo Bay‘aus 150 milijonų dolerių kainavusį veiksmo trilerį „Šeši iš pogrindžio“ (angl. „6 Underground“), niekam tikusią tikrais faktais paremtą komediją „Virtuvė“ (angl. „The Kitchen“) ir tuo labiau vieną blogiausių gyvenime matytų filmų – grupės „Limp Bizkit“ Lyderio fredo Dursto sukurtą šlykštynę „Fanatikas“ (angl. „The Fanatic“).
Buvo ir nusivylimų su tokiais „Walt Disney“ studijos perdirbiniais kaip „Aladinas“ (angl. „Aladdin“) ir „Liūtas karalius“ (angl. „The Lion Kling“), fantastišku režisieriaus Ango Lee veiksmo trileriu „Dvynys“ (angl. „Gemini Man“), „NETFLIX“ juostomis „Poliarinis“ (angl. „The Polar“) ir „Eli“ (angl. „Eli“) bei ilgai lauktu Richardo Linklaterrio projektu „Kurt tu pradingai, Bernadeta?“ (angl. „Where‘d You Go, Bernadette“). Bet juos dar buvo įmanoma žiūrėti, dėl ko nėra taip pikta. Užtat didžiausią nepasitenkinimą kino salėje sukėlė man šis dešimtukas, kuris mano nuomone atstovauja blogiausių 2019 metų kino projektus.
1. „Juodojo drakono pėdsakais“ (angl. „Journey to China: The Mystery of Iron Mask“), rež. Oleg Stepchenko
Vienas prasčiausių visų laikų nuotykių žanro filmų, už kurio pasirodymą kinuose turi būti gėda scenaristams, režisieriui bei sutikusiems čia vaidinti aktoriams. Juosta ne tik, kad demonstruoja visišką kūrėjų neišmanymą kinų kultūroje bei jų legendose, tai dar ir sugeba net neįpusėjus veiksmui pabosti dėl labai apgailėtinai atrodančios istorijos bei medinių personažų, kuriuos papuošė paimtos iš kitų panašaus pobūdžio projektų ne ką mažiau medinės replikos. Todėl net ir nebloga techninė dalis negelbėja viso to iš ekrano sklindančio 50 milijonų dolerių kainavusio chaoso, kurį mums padovanojo režisierius Olegas Stepčenko.
2. „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“, rež. Ramūnas Rudokas
Filmas, kuris puikiai įrodo, kad lietuviams geriausia yra kurti bukas ir vulgarias komedijas, o ne rimtą toną turinčius filmus apie nusikaltėlius. O to įrodymu tampa klaiki ir neįtikinama pagrindinių aktorių vaidyba, degeneratiškai parašytas scenarijus, nemaloniai skambantys dialogai ir elementarios dramaturgijos nebuvimas visose scenose, kurias bent kažkiek gelbėja išties nebloga techninė dalis.
3. „Laisvo elgesio močiutė 2: pagyvenę keršytojai“ (angl. „Naughty Granma 2“), rež. Marius Balčiūnas (Waisberg)
Filmas, kurio geriau nebūtų, nes jame nėra beveik nieko, kas galėtų suteikti bent jau eilinę neįpareigojančią pramogą kino salėje. Humoras – nuvalkiotas, aktoriai – neįtikinami, techninė dalis – beveik klaiki ir siužetas – degeneratiškas. Štai visos šios juostos sudedamosios dalys, kuriomis eilinį sykį mus bando vaišinti Marius Vaisbergas ir jo godžių draugelių kompanija.
4. „Pasmerkti. Kauno romanas“, rež. Ramūnas Rudokas
Itin prastai išvystyta kriminalinė drama, kuri dėl apgailėtinų ir pigiais būdais išpūstų dialogų, netikroviškos pagrindinių aktorių vaidybos, itin banalaus ir neįtikinamo savo nešama žinute siužeto, pavirsta į visai pakenčiamą ir neprailgstančią komediją.
5. „Mirties app'sas" (angl. „Countdown“), rež. Justin Dec
Filmas, kuriame viskas yra blogai. Debiutinis režisieriaus Justino Deco pilno metro projektas gali pasigirti mediniais dialogais, neišvaizdžia aktorių vaidyba, silpnai vystoma ir jokios įtampos nesukuriančia siužetine linija bei daugelio žinomų panašaus pobūdžio filmų elementų pasisavinimu, kurie susijungia į itin nykią ir kartais nuobodžiai atrodančią ir labai nuspėjamą visumą.
6. „Pragaro vaikis" (angl. „Hellboy“), rež. Neil Marshall
Tai ne vienas iš tų filmų, apie kurį būtų galima pasakyti – „toks blogas, kad net geras", nes tai tiesiog blogas filmas, kuris nesugebėjo savarankiškai funkcionuoti remiantis žymiais „Pragaro vaikio" komiksais, o tiesiog diletantiškai kopijuoti tai, ką kažkada mums buvo pristatęs Guillermo del Toro. Net ir geri specialieji efektai, brutalumo nestokojantis veiksmas ir Davido Harbouro charizma nesugebėjo užglaistyti nykaus scenarijaus, prastos režisūros ir lėkšto humoro, kuriuo bandė prajuokinti šios juostos kūrėjai.
7. „Afera" (angl. „The Hustle“), rež. Chris Addison
Pernelyg vientisas ir neturintis kuo nustebinti komedinis projektas, kurio siužetas bandė išvažiuoti ant vulgarių juokelių ir šarmingų moterų, bet galiausiai gavosi šnipštas, nes nei humoras, nei personažai šioje juostoje nesugebėjo sužavėti taip, kad filmą būtų galima pavadinti bent jau neblogu 1988 metų komedijos perdirbiniu.
8. „Katės“ (angl. „Cats“), rež. Tom Hooper
Miuziklas, kuris suteikia didžiausią skausmą jį žiūrint. Čia nėra jokio įtraukiančio siužeto, nes čia nebuvo visiškai jokio normaliai parašyto scenarijaus, kuris leistų prasmingai į kino ekranus adaptuoti šį žymų Andrew Lloydo Webberio miuziklą. Čia nėra patraukliai atrodančių herojų, o tik klaikūs ir siaubą sukeliantys CGI monstrai. Čia nėra ryškių aktorių pasirodymų, o tik už choreografijos ir dainų besislepiantys žymūs vardai. Ir čia yra idealus yra pavyzdys to, kaip neturi atrodyti miuziklai, perkelti į kino rėmus.
9. „After. Kai mes susitikom" (angl. „After“), rež. Jenny Gage
Itin lėkšta ir pernelyg saldi meilės istorija, kuri savo banalumu perspjauna net ir tokio rašytojo kaip Nicholas Sparksas knygų ekranizacijas. Tačiau, kaip ten bebūtų, ši naivi ir netikroviška pasaka apie du skirtingų pasaulėžiūrų jaunuolius aišku turi ir savų pliusų – neblogą techninę dalį ir gerą pagrindinio aktoriaus Hero Fienneso Tiffino vaidybą, dėl ko filmas susižiūrėjo pakankamai neutraliai.
10. „Verkiančios moters prakeiksmas“ (angl. „The Curse of La Llorona“), rež. Michael Chaves
Pakankamai nuobodžiai vystomas, nesugebantis gerai išgąsdinti ir pernelyg nuspėjamas savo pateikimu kino projektas, kuris nė iš tolo neprilygsta nei vienam „Išvarymo“ frančizės filmui. Vien dėl savo klišėmis apipintos ir tiesiai iš 2000-ųjų pradžios atkeliavusios mistinių siaubo filmų „lobyno“ istorijos.
