Virgis Valentinavičius. Šitą valdžią prikels nebent Lady Gaga

Pastarajį pusmetį valdančioji dauguma nepailsta gąsdinti, kad Vyrausybė gali griūti anksčiau laiko. Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis duetu ir solinėmis partijoms vis traukia tą pačią giesmę: jei reikalausit Jaroslavo Narkievičiaus galvos, bus pasekmės koalicijai ir vyriausybei.

Tie patys tekstai transliuoti atnaujinant Vyriausybės sudėtį pasikeitus prezidentui. Jei ne Skvernelis, tai Vyriausybės nebus arba ji žlugs, jei ne Narkievičius, tai Vyriausybė žlugs arba jos nebus.

Tas pats ir su bandymu Viktorą Pranskietį pakeisti jo kėdės labiau geidžiančiu Gediminu Kirkilu: girdi jokių asmeniškumų, tik koalicijos sutarties reikalas, o be jos – Vyriausybės žlugimas, stabilumo ir svieto pabaiga.

Gąsdinimus tęsia Karbauskio pasažas, kad atsisakius Narkievičiaus, koalicija nebeturėsianti žmonių, nebus kam dirbti ir toliau įprastas rečitatyvas: griūva koalicija, Vyriausybė, dangus.

Bet kaip gali griūti valdžia, kuri jau seniai sugriuvusi? Vyriausybės seniai nebėra, nes nesimato veikiančios Vyriausybės ženklų: reformos nevyksta, viešosios politikos nėra, grandstrategijos grįžta į stalčius, net į Kauną keliama žemės ūkio ministerija stovi vietoje kaip įkasta.

Pradžioje gyvybės būta. Pirmaisiais Sauliaus Skvernelio Vyriausybės metais rimtai sukovota prieš alkoholio vartojimą; sanuotos urėdijos ir „Lietuvos geležinkeliai“; žadėtos grandiozinės permainos švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoje.

Tačiau permainos pasirodė bergždžios ir virto masiniais protestais. „Lietuvos geležinkelius“ kartu su „Lietuvos paštu“ nenuilstantis Narkievičius atsukinėja atgal, o šias įstaigas sėkmingai gydęs Rokas Masiulis Karbauskio apšauktas vagimi.

Vyriausybė galutinai pamiršo visuomenės interesą ir užsiima tuo, kas įdomu jai: asfaltuoja žvyrkelį premjerui, su Seimo viešbučio pagalba plėtoja privatų nuomos verslą, revizuoja viešuosius pirkimus pagal Valdo Sutkaus globojamų įmonių sąrašus, dalija postus buvusiems aukšto rango policininkams ir rinktinių medžioklės būrelių nariams.

Pakeliui Vyriausybė praranda interesų konflikto suvokimą: tokio nusižengimo stačiai nebeliko. Su nauja interesų konflikto interpretacija progresuoja sąžinės atrofija ir patogiai dingsta gėdos jausmas, kas leidžia Karbauskiui, Skverneliui, Narkievičiui, Tomaševskiui, Kirkilui nematyti nieko blogo pastarųjų mėnesių skandaluose.

Moraliniai standartai žlunga progresuojant intelektinei valdančiųjų negaliai. Smegenų mirties diagnozė atrodo labiau tinkama Lietuvos valdantiesiems, negu Šiaurės Atlanto Santarvei. Žmogiški resursai iššvaistyti (Rokas Masiulis – per geras būti šios vyriausybės nariu), idėjiniai resursai išnešioti nuviltų lūkesčių vėjo.

Dabar sunkoka atsekti, kada ši vyriausybė griuvo. Gal tuomet, kai Skvernelis vietoj vieno ministro, kurio galvos reikalavo Dalia Grybauskaitė, atleido tris ir pakeitė juos – kaip dabar matome - popieriniais ministrais. Gal vyriausybė žlugo po valdančiosios daugumos pralaimėjimų visuose pavasario rinkimuose ir netesėto Skvernelio pažado atsistatydinti, jei pralaimės prezidento rinkimus?

Ko gero tada pradėtas kurti mitas apie Skvernelio ir valdančiosios daugumos nepakeičiamumą.
Tačiau grasinimas Vyriausybės žlugimu yra paprasčiausias blefas: negalima grasinti tuo, kas jau seniai įvyko. Stalinas galėtų pasakyti, kad žlugimo apokalipsė skirta gąsdinti silpnų nervų žmones.

Tačiau atrodo, kad blefas veikia prezidentą. Pertvarkant vyriausybę Gitanas Nausėda be didelių išlygų priėmė logiką „jei ne Skvernelis, tai kas“? Tada Prezidento patarėjas Povilas Mačiulis sakė, kad Ramūno Karbauskio nuomonę reikia gerbti.

Kartu Nausėda regis pradeda įtarti, kad jo reitingai smuktelėjo dėl atlaidaus požiūrio į valdančiuosius, tad bent Narkievičių įsidrąsinta pakedenti. Tačiau Prezidentūra suka akis į šoną ir stengiasi nematyti Skvernelio asfalto, peradresuodama klausimą VTEK‘ui. Kiek čia veikia blefinės pasaulio pabaigos baimė, ir kiek – baimė, kad bus priminta pirmosios poros kelionė kairėn nuo oficialių pareigų į Korėją? Arba stiklo kubo Pučkoriuose statyba per teismus?

Karbauskis žinoma sakys, kad biudžeto priėmimas esąs pakankamas koalicijos ir vyriausybės gyvybingumo įrodymas. Išspręstas vyriausybės buhalterijos rebusas: finansų ministerijos gelmėse pakanka resursų užpildyti Excel lenteles ir padalinti pinigus nuo užduotos sumos. Bet tai valstybės tarnautojų, o ne politikų nuopelnas. Vyriausybė kaip politinis darinys priėmė lūkesčių laidojimo biudžetą, kuris valdžios iš griuvėsių neprikelia. Atrodo, kad tie griuvėsiai riogsos visą kelią iki Seimo rinkimų.

Nesvarbu, ar Skvernelis trauksis, ar ne, ar trauksis su trenksmu, ar tyliai - sunku matyti bent kokį poveikį vyriausybės darbo turiniui ir kokybei. Taip pat nesvarbu, kas pakeistų Skvernelį jam pasitraukus: Karbauskis, Agnė Širinskienė, Greta Kildišienė ar Lady Gaga. Politinių idėjų prasme vienintelė Lady Gaga dėl savo nonkonformizmo ir ekscentriškumo dar teikia šiokių tokių vilčių, kai visa kita bus pabodusio repertuaro tąsa: jei kam susidaro neteisingas įspūdis, kad mes dirbame blogai, tai yra dezinformacija, propaganda ir konservatorių sąmokslas.

O jei kas norėtų susidaryti teisingą įspūdį, kad esame geriausia visų laikų Lietuvos vyriausybė, galime aptarti jūsų požiūrio suderinamumą su europiniais viešinimo pinigais, universitetų finansavimu, verslo asociacijomis, žvyrkelių asfaltavimu, galim ir vakarienės pakviesti darmai. Darom ką norim – čia rimtai, nejuokaujam. Ar matėte, jog Karbauskis kada nors juokautų?