Prezidentai šalies gynyboje. Nuo Smetonos iki Nausėdos

Neramūs laikai vadovauti visuomenėms iškelia asmenis, kurie vienaip ar kitaip susiję su ginklais, kariuomenėmis, pasipriešinimo sąjūdžiais ir kitais aktyviais, dažnai smurtiniais, judėjimais. Nuo priešistorinių laikų lyderiais tapdavo arba labai gudrūs, arba stiprūs fiziškai asmenys, o šių savybių susiliejimas paprastai užtikrindavo sėkmę. Smurtingas XX amžius, visgi įnešė šiokių tokių korekcijų. Jei apžvelgsime Lietuvos vadovus nuo 1918 m. iki pat šių dienų, karinė dedamoji nebus pagrindinė savybė, lėmusi lyderystę.

Beveik atvirkščiai-dvasinis, teisinis, religinis, ekonominis, patriotinis pamatas lėmė Lietuvos vadovų veiksmus ir jų vidinę veiksmų sanklodą. Tuo Lietuvos vadovai skiriasi, tarkime nuo JAV Prezidentų. Taigi, Antanas Smetona, įstojęs kunigų seminarijon, bet išlaikęs egzaminus apsigalvojo. Sakoma, net jo tėvas, mirdamas ištaręs: „Antaną leiskit mokytis“.

Peterburgo Universiteto Teisės fakulteto auklėtinis buvo taiklus šaulys, bet savo vasaros rezidencijoje Užugirių kaime, generalitetui ar kitiems aukštiems valdininkams organizuotose medžioklėse, pasakojama, kad A.Smetona specialiai prašaudavo pro šalį medžiojant lapes ar kiškius, nes jam tiesiog buvo gaila žvėrelių.

Lemtingomis šaliai dienomis situacija buvo tipiška aprašytai-pasisakęs už pasipriešinimą Raudonajai armijai, Prezidentas, galiausiai nuleido rankas ir paliko šalį.

Aleksandras Stulginskis baigė kunigų seminariją, teologijos studijas Insbruke, be savo politinės veiklos, dar dėstė, užsiėmė agronomija, moksline veikla.

Krasnojarsko lageryje buvo kaltinamas priklausęs pogrindinei lietuvių organizacijai. Ypatingų sentimentų ar išskirtinių simpatijų kariuomenei nedemonstravo.

Kazys Grinius. Gydytojas. Nors sūnus karjerą baigė kaip pulkininkas su realia kovinių veiksmų patirtimi, Prezidentas neturėjo kariuomenei ypatingo prielankumo. O po perversmo, greičiau atvirkščiai. Kaip interviu yra sakiusi jo žmona Kristina: „Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką.“

Antanas Merkys kelias dienas ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Lietuvos kariuomenės savanoris, 3 kartus KAM ministras, karjerą kariuomenėje baigęs su Pulkininko leitenanto antpečiais. Tuo pat metu aktyviai agitavo už Sovietų Sąjungos ultimatumo Lietuvai priėmimą, patvirtinęs sovietų primestą Justo Paleckio Vyriausybę. Mirė invalidų namuose Rusijoje, su atimta teise grįžti į Lietuvą.

Taigi, neramiame tarpukaryje gyvendami, apsupti didžiųjų valstybių, kurių kiekviena rezgė planus kaimynų atžvilgiu ir pagaliau-laisvę iškovoję krauju Nepriklausomybės kovose, mūsų 20 amžiaus pradžios Respublikos Prezidentai nebuvo itin karingi ar tiesiogiai siejami su karininkijos luomu.

Po okupacijos, 90-aisiais paskelbę Nepriklausomybę ir sąlyginai ramiai palikę Blogio imperiją (teatleidžia man žuvusiųjų pasienyje, prie AT ir TV bokšto artimieji) pasukome demokratinių rinkimų, postsovietinių politinių švytuoklių, smulkių ir stambesnių politinių skandalėlių keliu. Kaip ir anksčiau, mūsų vadovus galime priskirti daugiau pacifistinių, o ne „karo vyrų“ klasifikacijai:

Algirdas Brazauskas. Sovietinėje Lietuvoje nebuvo daug būdų išsisukti nuo armijos, tačiau vienas iš jų - būti studentu ir ne bet kokiu, o Kauno Politechnikos Instituto (KPI), ruošiančio kadrus būsimos Kauno HES statybai. A.Brazauskas toks ir buvo: būsimas inžinierius, perspektyvus sportininkas ir teisingų ideologinių pažiūrų asmuo. Juolab, kad KPI turėjo karinę katedrą, kuriai vadovavo buvęs Nepriklausomos Lietuvos generolas V.Vitkauskas. Išdavikas iš „dingusios“ Lietuvos mokė būsimosios Lietuvos Prezidentą. Gyvenimas pateikia netikėtumų.

Valdas Adamkus. Daugiausiai su karyba susijęs Lietuvos Prezidentas. Nacių okupacijos pradžioje įsijungė į pasipriešinimo organizaciją ir su bičiuliais leido pogrindinį laikraštuką „Jaunime, budėk“. Išvažiavęs su tėvais ir įsikūręs Vroclave, 1944 m.grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie formuojamos Tėvynės apsaugos rinktinės nukreiptos į kovą su Raudonąja armija. Buvo paskirtas bataliono štabo vertėju. Sakoma, su ginklu rankoje pasitiko pirmuosius grįžtančių sovietų tankus. Ir jau vėliau, tais pačiais 1944-aisiais, pasislėpęs po vienu iš nacių tankų išvažiuojančiame ešelone paliko Lietuvą.

1952 metais tarnavo JAV kariuomenėje rusų kalbos vertėju. Į atsargą išėjo kaip JAV ginkluotųjų pajėgų vyr. seržantas.

Rolandas Paksas. Inžinierius. Vėliau baigęs civilinės aviacijos akademiją Rusijoje. 1991-1993 m. buvo SKAT (tuometinė Krašto apsaugos savanorių organizacija) aviacinio junginio vadas. Lemtingomis 1991 m. sausio dienomis svarstyta alternatyva kovai su sovietinės armijos sraigtasparniais, jei šie bandytų atakuoti dabartinį Seimą išsodindami desantą tiesiai ant jo stogo. R.Paksas ir kolegos būtų turėję taranuoti sraigtasparnius vienmotoriais lėktuvais stengdamiesi pažeisti galinius sraigtus. Tiesa, vėliau tos minties buvo atsisakyta pasiliekant prie Vadovybės evakuacijos plano.

Prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Gitanas Nausėda kariuomenėje netarnavo, tiesa, pastarajam, bent iš ekonominės pusės, karo gudrybės yra pažįstamos. Viename iš savo straipsnių būsimasis Prezidentas aprašo, kad studijavo Hitlerio planus II-ojo pasaulinio karo metais, prieš jį kovojusius Vakarus užtvindyti padirbta šių šalių valiuta, taip sukeliant jų ekonomikos kolapsą.

Sekančioje dalyje-galingiausios pasaulio valstybės-JAV-prezidentų „apžvalga“.