Šiandien Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos vėliava tarptautiniuose santykiuose – kova su fašizmu, kuriuo kaltinamos visos šalys, siekiančios laisvės nuo Rusijos valdžios ar įtakos, pradedant Baltijos valstybėmis, baigiant Ukraina. Jokia paslaptis ir tai, jog būtent nacionalistinės jėgos šiose šalyse sudaro pasipriešinimo Kremliui pagrindą, užtai prieš jas ši propaganda pirmiausiai ir kreipiama.
Tuo tarpu Europoje, įskaitant Lietuvą, kraštutiniai liberalai ir naujieji marksistai platina paskvilius apie tariamą fašizmą, faktiškai kartodami Rusijos retoriką. Vienas tokių pavyzdžių – Bernardo Gailiaus rašinys „Kelk, lietuvi, galvą į Rusiją“. Šis autorius, tapatindamas su fašizmu klasikinį nacionalizmą ir net socialinį konservatizmą, vargu, ar labai originalus, bet be abejonės – vienas aršiausių Maskvos retorikos retransliuotojų.
Nacionalizmas, skelbiantis kiekvienos tautos teisę į savo valstybę savoje tėvynėje, yra didžiausia kliūtis bet kokiam imperializmui, ar jis eitų iš Maskvos, ar iš jai vis draugiškesnio Briuselio. Socialinis konservatizmas, savo ruožtu, stiprina tautas iš vidaus, per dorovę, aukštąją ir liaudies kultūrą, šeimos instituciją, vietines bendruomenes bei religines bendrijas. Jau Jekaterina II-oji suprato, kad geriausias būdas pavergti tautą – tai ją demoralizuoti. Tai daroma ligšiol.
Kaip ir dažname mele, liberalų ir marksistų propagandoje glūdi dalelytė tiesos. Tiesa šiuo atveju ta, kad fašizmas ir nacizmas vis dar egzistuoja. Pats Rusijos režimas, skelbdamas karą tariamam fašizmui, iš visų istorinių politinių sistemų labiausiai primena būtent fašizmą. Valstybė čia iškeliama virš tautos ir virš asmens, ją įkūnija stiprus vadas, opozicija naikinama, klesti jėgos ir veiksmo kultas, priešpriešinamas racionaliai idėjai ir intelektualiai diskusijai. Tuo pat metu paliekama gana didelė laisvė privačiai kultūrinei ir ekonominei veiklai su lojalumo sąlyga.
Fašistinėje pasaulėžiūroje nėra oponentų, yra tiktai priešai. Su oponentais diskutuojama, o štai priešus reikia naikinti. Paradoksalu, bet kraštutinieji liberalai ir postmodernieji marksistai čia patys tampa panašūs į savo baubą, į pačius tikriausius fašistus. Veidrodžio principas?
Priešingai, nei Rusijoje, Europos Sąjungos šalyse fašistai ir nacistai – visiškai marginalūs, be jokios įtakos visuomenei. Kitas klausimas, kad dalis Europos nacionalistų linksta draugauti su Rusija. Nepateisinamas, bet paaiškinamas elgesys: stumiami į užribį savo pačių šalyse jie ieško sąjungininkų ir čia juos mielai pasitinka Rusija, kuri savo ribose nacionalizmą yra uždraudusi. Tiek tautinių mažumų, tiek pačių rusų. Nes bet koks nacionalizmas skaldo imperiją.
B. Gailiaus ir visos jo stovyklėlės teiginys, kad Europos ir Lietuvos nacionalizmas yra fašizmas ir aptarnauja Rusijos interesus, išpučia vienus faktus, o kitus užmiršta. Pirmiausiai užmirštama, jog drauge su dešiniaisiais radikalais, kaip prancūzų Nacionalinis frontas (dabar – Nacionalinis sambūris), Maskva remia kairiuosius radikalus, kaip vokiečių Kairės partija. Maža to. Vis labiau į Rusijos pusę krypsta Vakarų Europos lyderiai kaip Angela Merkel ir Emanuelis Macronas.
Tiek liberalioji, tiek marksistinė stovykla mielai traukia atskirų nacionalistų simpatijas Maskvai, bet užmiršta ar bent daug nuosaikiau vertina oficialaus Paryžiaus ir Berlyno politiką, kai tiesiami dujotekiai, pardavinėjama karinė technika, skaldoma NATO bloko vienybė, kviečiant kurti Europos gynybinį bloką su Maskva ir prieš Vašingtoną. Tai daro liberalūs sisteminiai lyderiai. Ne kokia nors Alternatyva Vokietijai ar baisusis Nacionalinis sambūris.
Tuo tarpu labiausiai prieš Rusijos įtaką pasisako tautiškai konservatyvi Lenkija, Latvijos ir Lietuvos nacionalistai, o Ukrainos nacionalistai sudaro kovingiausias pajėgas net karo fronte. Taigi, liberalai su marksistais tiesiog meluoja, visą Europos tautų nacionalizmą siedami su Maskva ir kartu užsimerkdami prieš savo kolegų reveransus Kremliaus režimui.
Rusiškoji fašizmo versija – labai savita. Ji pritaikyta multikultūrinei visuomenei ir šiuo atžvilgiu labai artima Europos Sąjungoje vyraujančiam kosmopolitizmui. Tiek Maskvos, tiek Briuselio sistemose etninės tautos sąvoka vis labiau marginalizuojama, iškeliant vadinamąją politinę tautą, kurią gali sudaryti bet kas, svarbiausia – lojalumas valdančiai politinei sistemai, ar fašistinei, kaip Rytuose, ar liberaliai bei marksistinei – Vakaruose.
Maskvos ir Briuselio veiksmai tarptautinių santykių plotmėje primena medžioklę su varovais. Nepatinka V. Putinas? – remkite homoseksualų santuokas, atsiverkite imigracijai, atsisakykite tautinio suverenumo, tapkite tobulais liberalais bei leftistais. Norite išsaugoti tautą, dorovę ir šeimą? – pulkite į Kremliaus glėbį. Nors ten tautiškumas taip pat stumiamas iš viešųjų erdvių, kaip ir Vakarų Europoje, bet „meinstryminė“ propaganda skelbia ką kita. Kai kas tuo ir patiki.
Kai tos pačios lūpos pasisako prieš prigimtinę šeimą, dorovę ar tautiškumą, o kartu – gąsdina Volodia, naivesnis žmogus natūraliai galvoja: jeigu tokia publika pasisako prieš Volodią, gal iš tikrųjų jis – visai puikus vyrukas? Taip liberalai su leftistais – sąmoningai ar iš kvailumo – siedami tautines ir konservatyvias vertybes su Kremliumi patys gausina Kremliaus simpatikų gretas.
Nacionalizmo ir konservatizmo tapatintojams su fašizmu ir nacizmu derėtų mažiau laiko skirti savo intelektualiai bejėgiškai grafomanijai, o daugiau – akademinėms studijoms. Pradedant bent nuo tokių autorių kaip Entonis Smitas ar Manuelis Kastelsas. Gal tada suprastų, kas yra kas.
Tiek fašizmas, tiek nacizmas iš esmės skiriasi nuo nacionalizmo. Nacionalizmas – tai meilė savo tautai, kiekvieną tautą pripažįstant vertybe. Juk tik pripažįstant tautą vertybe iš esmės yra prasmė vertinti savo tautą. Fašizmas jau nuo Benito Musolinio laikų skelbia, jog valstybė – aukščiau tautos. Pasak nacionalizmo tauta kuria valstybę, pasak fašizmo – atvirkščiai. Išliko Italijos fašistų maršas „Juodas veidelis“, kur apdainuojama juodaodė afrikietė, įstojusi į fašistų partiją. Nacionalistui toks maršas atrodytų keistas, pasak nacionalisto italo vieta – Italijoje, o afrikiečio – Afrikoje.
Nacizmas gi apskritai atmeta savaiminės tautos vertės principą. Čia tautos skirstomos į aukštesnes ir žemesnes, teritorinė tėvynė keičiama gyvybinės erdvės plėtros principu, pagaliau pačioje tautoje kuriama hierarchija tarp labiau ir mažiau vertingų žmonių pagal galios principą. Būtent galia čia keičia klasikinę konservatyvią moralę. Tad nacizmas prieštarauja ir konservatizmui.
Mažesnio intelekto žmonės dažnai dairosi į išorę. Naciai garbino svastiką? Reiškia, svastika – blogis. Naciai sveikindavosi pakeldami rankas? Uždrauskime jas kilnoti. Naciai daug kalbėjo apie šeimą ir tautą? Reiškia, visi, kas apie tai kalba, yra tiesiog akivaizdūs naciai. O dar naciai valgydavo, gerdavo ir kvėpuodavo. Gal ir tai – nacizmas?
Apibendrinant – fašizmo ir nacizmo baubais šiandien gąsdina tiek Maskvos, tiek Briuselio režimai. Kol kas jie dalijasi mūsų kontinentą, žaisdami jau minėtą medžioklę su varovais. Bet Vakarų Europoje vis garsiau kalbama apie Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Analogiškų minčių sutiksime ir Kremliaus aplinkoje. Europa, atsiskyrusi nuo Amerikos – tiktai Eurazijos modalumas. Jei norime išsaugoti Europą, tam pirmiausiai turime saugoti jos atlantinę kryptį, klasikinę kultūrą, prigimtinę šeimą ir tautinę valstybę. Čia – Europos stiprybė.
Tiktai gyvybinga ir ori visuomenė gali atsispirti tiek vidinei erozijai, tiek išorės agresijai. Vargu, ar daug žmonių eitų žūti už vartojimu ir malonumais grįstą vertybių sistemą. Kai žmogus gyvena dėl savęs – o būtent to moko liberali ir leftistinė propaganda – jis vargu, ar links aukotis. Todėl galima drąsiai tarti, kad hedonistinio, „supertolerantiško“ ir atomizuoto žmogaus skelbėjai, siekiantys išgyvendinti tautos, šeimos ir doros vertybes, yra tiesiog kažkam naudingi idiotai. Koks skirtumas – ar gresiančiam Europos Kalifatui, ar Maskvos Ordai? Ar labai svarbu, kur ištirpti?