Europos 20–21 a. istorija gausi pavyzdžių. Matytume ir susijusių su Lietuvos valstybe. Ne vien Vasario 16-osios valstybei gimstant – atgimstant. Ne taip seniai ir Antrojoje Respublikoje buvo užsimota atseparuoti gabalą rytinės teritorijos, kurios gyventojų vietiniai tarybiniai vadukai, Partijai įsakius, troško likti Sovietų Sąjungoje. Šiai byrant, į visas nepriklausomybinių sąjūdžių užmačias gorbačiovininkai ketino atsakyti skaldomaisiais vietiniais separatizmais. Kad ir tas B. Jelcinas susiprastų. Neteks savo Rusijos gabalų!..
Kartais verta šį tą prisiminti, kaip ir M. Gorbačiovo grasymus Vakarams: jei remsit Lietuvos „separatizmą“, mes pakurstysim Škotiją, Kvebeką, Kataloniją... Ar ne geriau vieningas plotas nuo Kamčiatkos iki Vankuverio?..
Na, pastarieji dešimtmečiai rodo daug didesnę Europos separatizmų ir separų įvairovę. Vadai avantiūristai Zacharčenka, Motorola... O tikroji tarptautinė erdvė?
Europa lyg nebežino, ar nori vienytis su JAV, ar separuotis.
Amerika vis labiau domisi Ramiojo vandenyno plotais ir primena, kad Europos savanaudiškumas gynyboje („tegul amerikiečiai mus gina, o mes čia sutaupysime“) gali atsirūgti būtent amerikietišku separatizmu (Amerika pirmiausia). Jeigu nebe nuo Britanijos karaliaus, kaip kadaise, tai nuo blūdijančios Europos. Juolab, kad tie ginamieji dar ir šaiposi iš didžiojo gynėjo, apmėto jį graužtukais. – Apsieisim, sukursim Europos pasaulinę armiją!
Eurazija čia tikrai ploja rankutėmis: prekrasno, tegu jie kuo daugiau separuojasi. Britanijos nepriklausomybė nuo Europos? – superkalėdinė dovanėlė rytiniam ES varžovui.
Kai Lietuva ėjo į laisvę kategoriškai neigdama priekaištus, neva ji separatistė, kenkianti viso pasaulio darbo žmonių tėvynei SSRS, ši pagrįstai perspėdavo dideles europines demokratijas. Turėsit bėdos. Remiat blogą pavyzdį!
Gerokai kas kita yra dabartinis britų separatizmas nuo gana nuosekliai besivienijančios, tarpusavy senokai nebekariaujančios Europos. Bet jis provokuoja tolesnius judesius: ei, mes škotai – buvusi karalystė, balsavom už ES, tai galim likti Europos Sąjungoje. „Johnsonas negavo mandato išsitempti mūsų su savim!“ Tai škotų lyderės žodžiai – po škotų nepriklausomybininkams palankių rinkimų. Jie reikalausią teisės pravesti savo atskirą nacionalinį referendumą. Jau krapšto galvas ir Ulsteris – Šiaurės Airija (taipgi už ES), ir neaiškus Gibraltaras. O Valija? Kažin, ar Maldyvų salos – kaip Jungtinė Karalystė – priklausė Europos Sąjungai?
Bo Jo turbūt ne viską iki galo apmąstė, o gal jam, kaip Naidželui Faradžui, tiesiog patiko griauti. Statyti ateis kiti. (Jeigu). Kremliuje - stovima ovacija.
Kiek būta valdovų svaigstančių ties žemėlapiais, net pasirašinėjančių ant jų perbraižymo kaip Stalinas, o tikriausiai neskaičiusių P. B. Šelio (Shelley) poemos „Ozimandija“.
Nedidelei Lietuvai dabar labiausiai turėtų rūpėti Trumpo ir Macrono galimi separatizmai nuo ES ir NATO. Juolab Vokietijos – po Merkel – galimas poslydis į Rytų alternatyvą. Stalino investicija į VDR (DDR) jau duoda dividendų.
Tačiau pažvelkim ir toliau į ateitį.
Kai Rusija – vis dar carų ir Stalinų sulipdyta imperija – trečiąsyk neišvengiamai grius, manau arba esu tikras, kad dar po kokio dešimtmečio-kito bus rašomos atskiros tokių žemių kaip Buriatija, Kalmukija, Tuva, Krymas, Tatarstanas ir Čečėnija istorijos. Su atskiru rusiškuoju kolonijiniu laikotarpiu. Taip dabar save jau mato Pietų Kaukazo valstybės, Ukraina, Moldova. Šios dar turi istoriografinei atsvarai LDK ir Rumunijos laikotarpius. Bet ypač nepamirština pirmininko Mao replika kadaise naiviam britų žurnalistui, kai tas pamąstė, kad šiaip ar taip, žemės už Baikalo jau du šimtai metų priklauso Rusijai... „O ką reiškia Kinijai du šimtai metų?“
Galbūt susitarta su Kremliumi: žemėlapio Sibiruose kol kas nekeisim. Naujieji kinų kilmės gyventojai dar nereikalauja balsavimo teisės tose savivaldybėse. Jau kažkur esu sakęs, kad kremlistams svarbiausia žemėlapis. Tikrovę žemėje rėdo dangus. Marksą – į sandėliuką.