Šis skyrius, ko gero, bus sunkiausiai priimtinas daugeliui Lietuvos skaitytojų, tačiau aš juk ir nerašau daugeliui, aš rašau išskirtiniams žmonėms. Kodėl aš taip dažnai primenu apie savo tekstų adresatą? Nes dalykus reikia kartoti mažiausiai septynis kartus, kad žmonės juos prisimintų, o tai, kad šie tekstai – ne visiems, yra labai sunkiai prisimenama, ir tatai gali tekti kartoti septyniasdešimt septynis kartus. Skaitytojai, kurie mokosi iš šių tekstų, yra ypatingi ne tik todėl, kad jie moka pinigus portalui DELFI+ už mokamą turinį – labai nedaugelis gali pripažinti sau patiems, kad jie nori būti laimingesni. Laimės siekimas yra labai natūralus dalykas, bet žmonės Lietuvoje labai dažnai jo drovisi. Laimės siekis, kuris įrašytas JAV nepriklausomybės deklaracijoje, mums, europiečiams, dažnai atrodo begėdiškas ir amoralus.
Be to, lietuviams yra sunkiai suvokiama, kad ne viskas yra visiems. Žmonės yra skirtingi, ir yra toks posakis „kiekvienam – savo”, ir lietuvius labai dažnai nuo jo nupurto, nes tai skamba beveik nacistiškai, kaip „viena tauta, viena valstybė, vienas vadas”, tačiau posakio kiekvienam savo esmė yra nepiktybinė: žmonės yra skirtingi, ir skirtingiems žmonėms tinka skirtingi dalykai.
Kiek kartų mes girdėjome, kad kuklumas yra dorybė ir žmogų puošia? Ir tai nėra visiška netiesa: kuklumas yra dorybė tiems, kas kitų pasiekimų ir dorybių neturi, o puošmena jis yra tik tiems, kas daugiau neturi kuo pasipuošti. Anglų didžiavyris ir premjeras yra sakęs apie oponentą, kad tai yra kuklus žmogus, turintis daug priežasčių būti kukliu, ir tai yra išties žudanti kritika. Anglai turi nepaprastai daug žodžių ir sakinių kuklumui ir ambicijų ribotumui pašiepti, ir jei juos visus išverstumėm lietuviams, lietuviai būtų pakraupę, nes mūsų žmonėms kuklumas juk yra neabejotina dorybė. Nusižeminimas, nekalbėjimas apie save, nutylėjimas – štai valstietiškos vertybės, atsineštos iš balanos gadynės ir kryždirbystės laikų, ir, žinoma, būkite kuklūs, jei norite likti valstietiškame gyvenime. O ar žinote apie kokius nors garsius valstiečius? Taigi, kad ne. Nes jie visi buvo kuklūs.
Visi žmonės, kurie yra ką nors pasiekę gyvenime, yra nekuklūs. Kiekviena ambicija, kiekvienas siekis pirmauti, kiekvienas žvilgsnis aukščiau žemės yra nekuklūs. Žmonės, kurie išsprendė didžiąsias teoremas, pastatė ilgiausius tiltus, iškasė giliausias šachtas, sugalvojo, kaip panaudoti atominę reakciją, išrado skystuosius kristalus, sumąstė internetą, visi jie buvo nekuklūs. Visi didieji rašytojai, didieji skulptoriai ir dailininkai, muzikos kūrėjai, dirigentai buvo nekuklūs, nes jei jie būtų kuklūs, jie nieko nepasiektų. Žmonės, kurie daug pasiekia, eina į priekį, kaip tankai, nežiūrėdami, kas juos palaikys arba nepalaikys kukliais.
Kas yra kuklumas? Tai, visų pirma, ambicijos neturėjimas. Tai baimė būti priekyje ir atsakyti už tai, kad esi priekyje, nes kai esi priešakyje, tau tenka ne tik visos gėrybės, bet ir visi gumbai. Atsargumas diktuoja slėpimąsi minioje, ir apsaugo nuo daugelio gumbų, bet tada beveik nieko gero negauni. Lietuvos praeitis yra daugiausiai saugojimasis nuo gumbų, okupacijų, trėmimų, areštų ir visokios kitokios skriaudos, todėl žmonės įprato galvoti apie kuklumą, kaip apie labai gerą bruožą, nors šiaipjau kuklumas yra nuskriaustiesiems. Tai bedalių, nevykėlių dorybė. Pagalvokite apie tai. Kodėl blogai yra girtis ir kalbėti apie savo pasiekimus? Kad kažkas kitas pasijus blogai, pasijus mažiau pasiekęs, ims pavydėti, pajus pagiežą? Tai ir tegu. Ar tai jūsų problema?
Dar sykį – jei abejojate mano žodžiais apie kuklumą, pabandykite prisiminti kokį nors daug sukūrusį ir daug pasiekusį žmogų, kuris buvo kuklus. Jums nepavyks.
Tas pats pasakytina ir apie saiką. Niekas nieko nepasiekė saikingai stengdamasis, saikingai svajodamas ar net saikingai vartodamas medžiagas, praplečiančias protą (būdamas atsakingu autoriumi, nieko nekviečiu vartoti medžiagų, plečiančių ar siaurinančių protą, ar kitaip psichotropiškai veikiančių, nebent jums tų dalykų išrašytų gydytojas). Nei saikingi mokslai, nei saikingas darbas mokslo įstaigoje, nei saikingas domėjimasis kokia nors sritimi nepaliko jokio pėdsako, apie kurį nors kam nors būtų verta kalbėti.
Saikas yra pasiekimo priešas.
Ar esatę girdėjęs apie kokį nors sportininką, kuris pasiektų pergalių ir olimpinių medalių saikingų pastangų dėka? Baikit, viską ir visada pasiekia išprotėjusieji ir besaikiai, atsilupėliai, maniakai, tie žmonės, kuriems visada visko negana.
Jūs matėte gal kokį nors filmą apie saikingai besidomėjusius geografiniais atradimais žmones, kurie saugiai ir saikingai keliavo į džiungles ir po dykumas ir šį bei tą saikingai atrasdavo? Niekada, nes niekam tokie žmonės nėra įdomūs. Arba gal žinote kokią nors Gineso rekordų knygą apie saikingas vidutinybes, kurie visą gyvenimą taisyklingai elgėsi, gėrė vitaminus, saikingai mankštinosi ir valgė saikingai garintas daržoves? Apie žmones, kurie turėjo vidutinio dydžio barzdą ir ūsus ir labai protingo dydžio vienuolikos batų porų kolekciją? Ne. Arba kokią nors rekordų knygą, kurioje būtų parašyta apie tai, kad toks ir toks žmogus iš mažo miestelio Arizonoje išsikepė kiaušinienę iš trijų kiaušinių? Koks skirtumas? Mes visi esame kažkada išsikepę kiaušinienę iš trijų kiaušinių? Kam įdomu?
Kur būtų buvęs Kolumbas, jei jis būtų išplaukęs ne į išprotėjusią kelionę ieškoti kito kelio į Indiją, o šiek tiek būtų pasiplaukiojęs dviejų šimtų kilometrų nuotoliu nuo gimtojo miesto? Kas apie jį rašytų? Kiek jis žemynų šiandien būtų atradęs? Kaip jam buvo pasitarnavęs saikas?
O ar žinote kokį nors siužetą apie saikingos, gražiai subalansuotos ir protingai surėdytos meilės istoriją? Ką jūs į tai? Neteko skaityti kokios nors knygos apie tai? Teisingai, apie tai niekas nerašo knygų, net negalvoja rašyti, ir jeigu kas nors parašytų, nė viena leidykla neleistų, nes skaitytojui neįdomu niekas apie saiką. Nerašo knygų net apie tuos gydytojus, kurie saikingai ir protingai atidirba savo darbo valandas ligoninėje. Rašo apie tuos, kas dirba mažiau už kitus, daugiau už kitus (gal net apalpsta darbo vietoje), apie tuos, kurie nieko nedirba, o gal tiesiog paima peiliuką ir ligonį papjauna, užuot gydę: tai nėra gerai, bet tai vis tiek yra siužetas.
O ar matėte kur nors parašymą, straipsnį apie tai, kad šiandien Geležinio Vilko gatvėje Vilniuje buvo saikingas eismas, visi gražiai vairavo, veikė visi šviesoforai, ir pasidžiaukime tuo? Kažkaip nemanau, nemanau, nemanau. Niekas apie tai nerašo, nes niekam neįdomu. Saikas yra nuobodus, o nuobodybės niekam nereikia, nes nuobodybė niekur neveda.
Mes esame gyvi pojūčiais, gyvename dėl pojūčių, savo gyvenimo kokybę vertiname pojūčių kiekiu, o saikas yra priešiškas pojūčiams. Saikingas pojūtis yra, iš esmės, jokio pojūčio. Kokia santuoka yra laiminga? Kai pora vienas kitam suteikia išskirtinių pojūčių, o ne saiko jausmą. Niekas nesvajoja apie protingą ir saikingą vakarienę su skaniu kepsniu ir dviem taurėmis vyno (nebent po tos vakarienės seka kas nors labai nesaikingo, apie ką mes čia rašyti negalime, ir jei ta vakarienė tikrai yra tik pavalgymas ir preliudija kažkam kitam, kas yra tikroji vakaro vinis). Bet kurio įvykio ar renginio ar sumanymo vinis negali būti saikinga.
Saikas yra tik užpildas, jis yra kaip ta ilgoji skrydžio fazė ilgoje keliolikos valandų kelionėje: tada, kai lėktuvo varikliai yra optimaliame aukštyje, kur yra pats tiksliausias, pats teisingiausias greičio ir degalų sąnaudų santykis. Ta fazė tęsiasi ilgai ir ji yra būtina, bet ji niekam neįdomi. Įdomiausias yra riaumojantis atsiplėšimas nuo žemės, gyvuliškas pagreitis, kai pasijunti sulendantis į krėslą; taip pat įdomus yra nusileidimas, kai lėktuvo varikliai pradeda suktis atbuline eiga ir lėktuvas brutaliai ir drebėdamas sustoja. Taip, tuo momentu yra labai įspūdinga. Taip, tuo momentu vyksta daugiausiai nelaimingų atsitikimų. Tačiau tai nėra saikingi momentai, ir tai yra jų fantastiškas patrauklumas.
Kitoje paskaitoje kalbėsimės apie tai, kaip ištverti sunkiausius momentus, paverčiant juos įdomiausiais, paverčiant juos nuotykiais ir patirtimis.
