Tokie dviprasmiški atsiliepimai iš karto sujudino studijos „Lucas Films“ bei „Walt Disney“ vadovybę, kurie vėl kreipėsi į septintojo epizodo kūrėją, kad atstatytų pusiausvyrą ir sugražintų žiūrovus į kino sales, suteikiant jiems naują viltį. Viltį, su kuria bus padėtas galutinis taškas šioje keturis dešimtmečius vystomoje istorijoje apie Skaivokerių šeimą.
Apie ką mes čia…
Nužudęs savo mokytoją Snouką, tamsios pusės tarnas Kailo Renas tampa negailestingo Pirmojo Ordino vadu. Tačiau jo pagrindiniu tikslu tampa ne galaktikos užgrobimas, o neregėtos galios turinčios Rei paieškos. Vieną dieną Kailo gauna paslaptingą žinutę, kuri išveda jį iš pusiausvyros. Pasak jos, kažkur tolimoje sistemoje slapstosi dar viena grėsmė – Darto Veiderio nugalėtas Imperatorius Palpatinas. Nieko nelaukdamas, Kailo nusprendžia pats patikrinti, ar šis gandas yra tikras, ar tai visgi kažkieno gerai suregztas planas norint nušalinti jį nuo valdžios.
Kūrinio turinys
Štai ir viskas, mielieji, pagaliau sulaukėme finalinio „Žvaigždžių karų“ epizodo, kuriuo yra užbaigiama keturiasdešimt dvejus metus vystoma istorija apie Skaivokerių šeimą. Aišku, jos laukėme su nerimu, nes buvo sunku įsivaizduoti, kaip šįkart mus nustebins kūrėjai. Jeigu septintasis epizodas suteikė labai daug nostalgijos, o aštuntasis sukėlė nemažai klausimų dėl savo paslaptingų siužetinių linijų, kurių mums niekas nepaaiškino, tai šis finalinis akordas apčiuopia ir vieną, ir kitą aspektą, pateikdamas išties neblogai išvystytą pasakojimą, kuris užlopo tam tikras ankstesniuose filmuose paliktas siužetines skyles.
Iš karto noriu perspėti, jog šis tekstas bus be jokių „spoilerių“, todėl jokių paaiškinimų ir scenų atskleidimo iš manęs nesitikėkite. Aš Jus gerbiu, tai ir Jūs gerbkite save bei nepasakokite tiems, kurie dar nematė filmo, kaip gi baigsis ši istorija. Nes bus kaip man, kai dieną prieš seansą netyčia užmačiau internete vieno žmogaus atsiliepimą apie filmą, kuriame buvo pavartoti du žodžiai kažkiek sugadinę malonumą. O dabar apie patį filmą ir tai, ką jis mums siūlo.
Kaip jau minėjau, einant žiūrėti šio epizodo buvo nemažai nerimo, nes galvoje buvo tiek daug klausimų ir teorijų, kurios nedavė nusiteikti ramiai peržiūrai kino salėje. Klausimai, kurie kilo aštuntojo epizodo metu – Kas yra Rėja ir kas jos tėvai? Kas tas paslaptingasis Snoukas, kurį taip greitai pašalino Kailo Renas? Kaip atsirado mirtį nešantis Pirmasis Ordinas? Klausimai, kurie kilo po šio epizodo anonsų – kodėl Imperatorius Palpatinas gyvas? Kokiu būdu filme mums bus pateikta Lėja Organa, jeigu aktorė mirė 2016 metais? Kokias naujas galias šįkart mums pristatys filmo kūrėjai? Iš kur dabar atsirado Lando Kalrisijanas, kai jis buvo reikalingas anksčiau? Čia, aišku, paminėjau tik esminius klausimus.
Ar į juos filme mums atsakė? O taip, dar ir kaip atsakė. Tiesa, ne visi atsakymai bus patenkinami, nes tam tikros filmo vietos buvo pernelyg banaliai išvystytos, o tuo pačiu ir sutapimai ganėtai akivaizdūs, dėl ko kartais pati peržiūra buvo nuspėjama. Bet, atmetus visus šiuos neryškius siužetinės linijos minusus, visumoje ši finalinė istorija papasakota pakankamai tvarkingai.
Mano nuomone, scenaristai išspaudė viską, ką tik galėjo, kad Skaivokerių saga įgautų teisingą kryptį ir jos finalas būtų pakankamai didingas. Tiesa, kad tai įvyktų, reikėjo daugiau dėmesio skirti išorei, o ne turiniui. Juk finalas ir jeigu jame nebus epiškai atrodančių scenų ir neregėtai žvalaus veiksmo, kokia gi tai legendos pabaiga? Tad nusprendžiau žiūrėdamas šį filmą nekreipti dėmesio į kai kuriuos scenaristų sprendimus, o tiesiog mėgautis „Žvaigždžių karais“.
Kaip anksčiau, taip ir dabar, „Žvaigždžių karai“ mane visuomet traukdavo dėl Sitų ir Džedajų. Ne kosminių laivų batalijos ar sukilėlių kovos su Imperijos padaliniais, o būtent šitų dviejų senų religijų priešprieša ir jų asmeninė kova naudojant šviesos kardus. Jeigu septintame ir aštuntame epizoduose mes gavome labai ribotą scenų skaičių, kuriose mums buvo pateiktos tokio pobūdžio dvikovos, tai šiame filme mes jų gauname su kaupu. Aš net nepamenu, ar koks kitas sagos epizodas turėjo tiek daug tokių scenų. Nebent „Sitų kerštas“, kuriame mirtinoje kovoje bandė savo pranašumą pademonstruoti Anakinas su Obi Vanu, gali prilygti šiam filmui pagal dvikovas su šviesos kardais.
Be to, aišku, turime ir didingai atrodančius susidūrimus danguje. Tad nuobodžiauti filme tikrai neteks. Tai labai žvalus ir daug veiksmo turintis projektas, kurio epiškai atrodantys epizodai užgožia kai kurias nelogiškas vietas.
Be veiksmo ir siužetinių vingių, kurie kartais apverčia visą istoriją aukštyn kojomis, filme yra ir dar kai kas. Pirmiausia – nostalgija tam tikriems elementams, kurie atkeliavo iš originaliosios trilogijos. Ištikimiems šios sagos gerbėjams tai turi sukelti labai daug šiltų jausmų. Antra – emocionali dalis. Nesu aš labai jautrus žmogus, bet šis filmas privertė kelis kartus nubraukti ašarą. Ir, tiesą pasakius, buvo dėl ko.
Visgi kai kurie filmo epizodai sukelia jausmus dėl to, kas juose yra parodoma. Trečia – herojai. Naujų personažų juostoje beveik nebuvo, o tie, kurie buvo pasirodę epizodiškai, buvo ne tokie ir ryškūs. Užtat senbuviai buvo pateikti išties puikiai. Rei – tai visai naujas personažo lygis, kuris pirmą kartą man pradėjo patikti. Ankstesniuose filmuose visada sirgau už Kailo Reną, o šiame epizode visos mano simpatijos atiteko jai.
Kailo Renas irgi turėjo kelis labai įdomius momentus, dėl ko šis veikėjas, mano nuomone, yra pats įdomiausias ir daugiasluoksnis visoje naujoje trilogijoje. Apie Imperatorių, tai čia pratylėsiu. Bet, žinokite, jis sukėlė išties didžiulį judesį visame filme, dėl ko ačiū kūrėjams.
Po ir Finas – tokie patys, nors ir jų veikėjai turėjo kelis tokius neblogus momentus, leidusius atskleisti kai kurias jų paslaptis. Lėja, Lando, C-3PO, RD-2D turėjo laiko pasireikšti, best gal ne taip, kaip mes to norėtume. Ir dar... Bus viena netikėta staigmena, kuri, jeigu neprivers paploti, tai bent jau nustebins iš itin malonios pusės.
Daugiau, manau, nieko nereikia sakyti, nes tada tektų kai ką išpasakoti, o to daryti tikrai nenoriu. Tai – didingiausias šios trilogijos filmas, kuris pakankamai įdomiai užbaigia visą šią keturis dešimtmečius trukusią Skaivokerių sagą. Bet ar tai geriausia dalis? Čia jau kiekvienas turi nuspręsti pats.
Man filmas neprailgo ir gavau tikrai puikią, nostalgijos kupiną ir pakankamai emocionalią pramogą kine, bet jeigu esate vienas iš tų, kuris tiesiog mėgsta bambėti dėl visko, kas nauja, geriau aplenkite šį filmą, nes situacija gali būti panaši, kaip ir su dviem ankstesniais epizodais.
Techninė juostos pusė
Kol kas dar nėra paskelbtas oficialus šios dalies biudžetas, tačiau atsižvelgus į visumą, tai turėtų būti vienas brangiausių visų laikų filmų. Vien ko vertos natūralios dekoracijos, ryškūs ir originaliai atrodantys herojų kostiumai, įtikinamas grimas, išradingos šukuosenos ir, aišku, labai galingi specialieji efektai, kurie prilygsta net ir patiems „Keršytojams“. Su filmo išore buvo padirbėta iš peties, dėl to neturiu jokių priekaištų kūrėjams. Vien dėl to su malonumu eisiu filmo žiūrėti ir antrą kartą.
Kameros darbu irgi galima pasidžiaugti, nes operatoriui pavyko kuo įmanoma efektingiau apčiuopti veiksmo scenas ir herojų dvikovas, kurios atrodė išties didingai. Karts nuo karto galėjai pasijusti taip, lyg pats dalyvautum visame šitame veiksme.
Muzika... kaip gi „Žvaigždžių karai“ be legendinio Johno Williamso ir jo nemirtingų kūrinių? Nekaip, nes šis žmogus yra viso to dalis. Ir čia jis pasidarbavo puikiai. Vien Imperijos maršas ko vertas, atsižvelgus į scenas, kuriose jis buvo panaudotas. O ir kitų žinomų muzikinių kompozicijų įterpimas su šiokiais tokiais pakeitimais taip pat pridavė žavesio visumai.
Garso ir vaizdo montažas be jokių priekaištų. Tai labai galingai ir sklandžiai išvystytas filmas, todėl jį žiūrint nebus nuobodu, o ir scenos sudėliotos taip maloniai, jog bežiūrint į bendrą vaizdą gali laukti siurprizų, kuriuos sunku nuspėti. Nors, taip, buvo ir tokių vietų, kurias galima buvo numatyti, bet čia jau ne montažo kaltė, o scenaristų - jie tiesiog sužaidė pernelyg banaliai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kiek daug nostalgijos kyla atsižvelgus į pavardes, kurios pasirodo šiame filme. Čia mes turime Carrie Fisher, Marką Hammilą, Ianą McDiarmidą, Billy‘į Dee Williamsą, Anthony Danielsą ir Jimmy Vee. Na, ir dar kai ką, bet čia paslaptis, kurią pamatysite kino salėje. Visi šie mano paminėti aktoriai pasirodė tikrai šauniai, tad jiems negaliu reikšti jokių priekaištų.
Iš naujos trilogijos aktorių, kaip ir visada, išskirčiau Adamą Driverį, kuris ir vėl įrodė, jog yra vienas iš geriausių šios sagos aktorių. Tai jau ketvirtasis kino projektas, kurį man tenka žiūrėti šiais metais su juo, ir kiekviename iš jų aktorius demonstravo labai stiprią vaidybą.
Tikėtina, jog kitais metais jį išvysime ir su „Oskaro“ statulėle už nuostabią vaidybą „Santuokos istorijoje“. Na, o čia – jis nepakartojamas ir labai emocionalus Kailo Renas. Taip pat gerą įspūdį paliko ir Daisy Ridley, suvaidinusi Rei. Puiki ir įtikinama vaidyba. Užtat Finą įkūnėjęs Johnas Boyega ir Oscaras Isaacas, atlikęs Po Damerono vaidmenį, buvo nekokie, palyginus su pagrindiniu šios istorijos duetu. Nesakau, kad jie vaidino blogai, tiesiog jų pasirodymas nebuvo ryškus ir įsimenamas.
Taip pat juostoje trumpam pasirodo Lupita Nyong‘o, Domhnallas Gleesonas, Kelly Marie Tran, Keri Russell, Billie Lourd, Richardas E. Grantas, Naomi Ackie ir Dominicas Monaghanas.
Verdiktas
„Žvaigždžių karai: Skaivokerio iškilimas“ – ilgai lauktas ir itin didingai atrodantis legendinės sagos apie Skaivokerių šeimą finalas, kuris atsako į visus anksčiau kilusius klausimus, tuo pačiu sukeldamas nemažą sąmyšį. Tačiau, atmetus kai kuriuos keistus siužetinius vingius, kurie pernelyg banaliai užlopė iš ankstesnių dalių atkeliavusias siužetines skyles, mes gauname išties daug nostalgijos, emocijų, ašarų, džiaugsmo ir puikią pramogą kino salėje suteikiantį projektą. Ir telydi Jus galia!
Filmo anonsas:
