Mažėjanti ES parama mažins euroentuziazmą
Dabar ketinama Lietuvai skiriamą paramos dalį mažinti trečdaliu. Kokios bus to pasekmės? Manau, kad Lietuvoje žmonės ims abejoti buvimo ES prasme, nes būtent piniginė nauda dažniausiai buvo pabrėžiama, kaip vos ne pagrindinis buvimo sąjungoje privalumas. Buvo reklamuojama, kad štai kelias tiesiamas už ES pinigus, statomas turizmo kompleksas, vykdoma renovacija ar pan.
Žmonės tai matė ir tas matymas, bendra rinka, atsivėrusios sienos leido mums būti didžiausiais Europos entuziastais. Tačiau jeigu trečdalis naudos bus atimta, Lietuvoje, be abejonės, entuziazmo sumažės. Ir tai bus tik pradžia.
Briuselis bei turtingosios Europos šalys mano, o Lietuvos politikai ir visuomenės nuomonės lyderiai pritaria, kad jos dotuoja tokias šalis, kaip Lietuva. Todėl tie, kurie gauna daugiau pinigų, nei patys įneša, turi būti dėkingi, nuolaidūs ir neprieštaraujantys.
Ar tikrai Lietuva gauna daugiau nei duoda?
Ar tikrai Lietuva gauna daugiau nei duoda? Taip, mes gauname pinigus. Tačiau mes atidavėme Europos Sąjungai daugiau nei pusę milijono darbščių ir išsilavinusių žmonių. Vadinasi, mes remiame ES žmogiškuoju kapitalu. Dėl ekonominės nelygybės tarp šalių mes netekome didelės dalies savo gyventojų, žmogiškojo kapitalo, kuris ten kuria BVP.
Maža to, didžiųjų šalių kapitalas ateina pas mus palankiomis sąlygomis, kartais išsiderant labai menkus mokesčius. Pavyzdžiui, po krizės Skandinavijos bankai, užimantys didžiąją dalį Lietuvos kreditų rinkos, į Lietuvos biudžetą mokėjo vos daugiau, nei 2 proc. pelno mokesčio, nors turėjo mokėti 15 proc.
Tai rodo, kad ES kapitalas ateina į Lietuvą su sąlyga, kad nereikės deramai prisidėti prie viešojo sektoriaus: mokyklų, sveikatos apsaugos, kultūros. Jis uždirba čia pinigų (beje, dažnai taikydamas kartelinę kainų politiką, nes kainos Lietuvoje auga visą laiką ir tai nesusiję su jokiomis objektyviomis priežastimis, išskyrus godumą) ir juos išveža į savas šalis.
Pavyzdžiui, bankai sumažino savo skyrių skaičių (per trumpą laiką – 450), taip jie mažina savo veiklos kaštus paprastų žmonių sąskaita. Pelnas auga, tačiau tie pinigai neliekami nelieka Lietuvoje. Bankai juos išsiveža, taigi – turtina ne Lietuvą, bet Švediją ir kitas „varganas“ šalis. Tai kas ką ekonomiškai remia?
Parduodame nacionalinį turtą
Dar vienas pavyzdys: masiškai superkami miškai ir žemė. Tai – Lietuvos nacionalinis turtas. Mikroekonomikai lyg ir gerai: kažkas perka, žmonės gauna pinigų. Tačiau makroekonominiu, valstybiniu požiūriu, įgyjama galia, kuri remiasi tokiais turtais, kaip žemė, miškai, iškasenos ir pan.
Lietuvoje dominuoja politinės jėgos, linkusios pasitarnauti tokioms galioms. Ims ir ras pretekstą drausti lankytis „švediškuose“ miškuose... Juk leido neribotai supirkinėti miškus, visaip gindami nuo apribojimų.
Greta viso to dar lyg iš dangaus mums nuleidžiama pareiga kažką labai svarbaus finansuoti savo sąskaita. Tarkime, prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad Lietuva per dešimtmetį turės skirti 14 mlrd. eurų klimato kaitai stabdyti. Juk nepritekliuose gyvenančiai Lietuvai tai didžiulė suma.
Gelbėsim planetą ir ES pagal komandą ar savo galva?
Taip, planetą reikia gebėti. Tačiau ar vyko diskusija? Ne. Buvo daug propagandos ir tada pateikta sąskaita. O dabar pabandyk pasipriešinti nuostatai, kad mes neturime kovoti su klimato kaita tais būdais, kurie mums buvo primesti!
Kadangi mūsų šalyje nepriimta demokratiškai diskutuoti ir kita nuomonė priimama labai priešiškai ne tik politinio elito, bet ir žiniasklaidoje, tai, panašu, ir vėl priimsime mums padiktuotas sąlygas tai, kaip Seimas nubalsavo už Globalios migracijos sutartį – neskaitę teksto.
Tik ar atsitokėjusi tauta neapkaltins viskuo Europos Sąjungos? Briuselyje tada sakys, kad nedėkingi lietuviai nesupranta Sąjungos esmės. Nors mes tikime integracijos idėja, valstybių sąjungos idėja. Tačiau skepticizmą ugdo iškreipti procesai, kai mums primetamos sąlygos, kai mums bandoma primesti šeimos modelį, kai mums primetamos neoliberalios ekonominės taisyklės, kurios Lietuvą skurdina. Europos sąjunga negali būti lyg transporteris, kuriuo Lietuvoje uždirbta nauda, čia užauginti žmogiški ištekliai iškeliauja į turtingesnes šalis, o didžiulė nelygybė yra lyg savaime suprantamas dalykas.
Kas atsitiks, jei Lietuva neatsitokės ir nepradės paisyti savo ir savo tautos interesų? Ar keliausime lyg paklusni avių banda, be diskusijos – į Europos federacijos projektą? Manau, kad tai yra projekto akligatvis. Europa turi būti ne individų, ne kapitalų, o lygiateisių valstybių sąjunga, Tokia ji ir turi būti formuojama ateityje. Priešingu atveju euroskepticizmas nesulaikomai augs ir gilins egzistencines grėsmes pačiai integracijos idėjai. O Lietuva turi pati pradėti aiškiau apsibrėžti (formuluoti) ir drąsiau ginti savo nacionalinius interesus Europos sąjungoje ir ieškoti ten bendraminčių, su kuriais Europos integracija įgaus naują kvėpavimą.