Jau kuris laikas viešojoje erdvėje aktyviai diskutuojama apie vidaus sandorius (kai savivaldybės perka paslaugas iš savo pačių valdomų įmonių).
Savivaldybės norėtų savarankiškai pasirinkti, kas teiks visas būtiniausias paslaugas gyventojams, – atrinkti verslo subjektai ar joms pačioms priklausančios įmonės bei pelno nesiekiančios viešosios įstaigos. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetas jau pritarė Vyriausybės siūlymui Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti paslaugų, kurias savivaldybė gali pavesti savo įmonėms, sąrašą.
Siūloma savivaldybėms leisti sudaryti vidaus sandorius vandens ar šilumos tiekimo, nuotekų ir atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros srityse, taip pat – teikiant maitinimo paslaugas ugdymo, globos arba sveikatos priežiūros įstaigose.
Kodėl savivaldybėms tai aktualu? Jos pateikia pavyzdžius, kuomet verslas nutraukdavo sutartis dėl to, kad užsakytos paslaugos jam nuostolingos arba kuomet verslas iš pradžių dempinguoja kainas ir savivaldybės įmonei tampa sunku konkuruoti. Tai turi logikos. Vidaus sandoriai turi racijos ir ten, kur neatsiejama veiklos dalis – viešosios infrastruktūros administravimas. Ypač savivaldybėse, kuriose tokia infrastruktūra yra vienintelė. Tačiau, mažinant konkurenciją, neišvengiamai į paviršių iškyla tam tikri pavojai.
Vidinis sandoris iš esmės nėra blogis, jei jis naudojamas siekiant racionaliai naudoti mokesčių mokėtojų lėšas, tačiau dažnai Viešųjų pirkimų įstatymo išlyga naudojama ne tokiems kilniems tikslams.
Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas parodė, kad tose savivaldybėse, kurios sudaro vidaus sandorius su savo įmonėmis, už komunalines atliekas gyventojai moka nuo 5 iki 100 proc. daugiau, o be konkurencijos atliekamų pirkimų kaina dažnai išauga nuo 10 proc. iki 20 procentų, todėl po įstatymo pakeitimo šie skaičiai gali smarkiai išaugti.
Ar savivaldybių įmonės netaps savimi patenkintais monopolistais?
Tačiau yra ir kita medalio pusė – savivaldybių įmonių valdymo skaidrumas, veiklos efektyvumas ir geriausia kaina gyventojui. Kas rūpinasi, kad savivaldybės įmonės netaptų savimi patenkintais monopolistais?
Savivaldybių įmonių valdymas ir profesionalumas paliktas pačių savivaldybių žinioje. Bet šių įmonių valdymo kokybė yra ypač svarbi, nes jos yra arčiausiai gyventojų, jų teikiamų paslaugų kokybė aktuali kiekvienam iš mūsų.
Tuo tarpu Valstybės valdomomis įmonėmis rūpinasi Valdymo koordinavimo centras (VKC) prie Ūkio ir inovacijų ministerijos, kuris užtikrina nuoseklų ir profesionalų šių įmonių valdymą. Šio centro funkcijos apima platų valstybės valdomų įmonių veiklos koordinavimo spektrą: nepriklausomų valdybos narių atranką, strateginių planų įgyvendinimo priežiūrą, analitinių ataskaitų rengimą ir veiklos viešinimą, pagalbą formuojant tų įmonių sektoriaus politiką bei konsultacijas gerosios valdysenos diegimo klausimais.
Primenu, kad šiandien valstybės valdomos įmonės į biudžetą sumoka dvylika kartų daugiau mokesčių nei 2009 metais, kuomet buvo pradėta įgyvendinti reforma. Prie to neabejotinai stipriai prisidėjo Valdymo koordinavimo centras.
Panaši parama lygiai taip pat, o gal dar labiau, yra svarbi savivaldos lygmenyje, kur ir reikalingų kompetencijų ir šiuolaikinio valdymo patirties yra mažiau.
Vyriausybė reikalauja skaidrumo, bet ar to užtenka?
Vyriausybė yra parengusi tvarkos aprašą dėl Savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo savivaldybių valdomose įmonėse ir pateikusi rekomendacijų dėl strategijos, skaidrumo ir kontrolės. Šioje tvarkoje administracijos direktorius yra įpareigotas užtikrinti, kad savivaldybės interneto svetainėje būtų skelbiama ir nuolat atnaujinama informacija pagal tam tikrą formą. Tačiau kas konkrečiai turėtų rūpintis, kad įstatymuose numatyti reikalavimai būtų įgyvendinami?
Parengta tvarka nėra tolygu priežiūrai ir koordinavimui, kurį atlieka VKC. Ne kiekvienas supranta ataskaitose pateiktus skaičius, o jeigu ir supranta, jie be analizės ir palyginimo reiškia mažai ką sako. Parengtų tvarkų čia nepakanka.
Manyčiau, kad suteikiant savivaldybėms daugiau laisvės spręsti, kaip viešosios paslaugos bus teikiamos, būtina užtikrinti ir tinkamą paramą bei tam tikras garantijas, kad įmonės veiks tikrai profesionaliai ir siūlys geriausią vertę gyventojams.
Kaune – ydinga praktika
Esu kaunietė, todėl stebiu, kas vyksta mano mieste. Daugumoje, Kauno miesto savivaldybės įmonių stebėtojų tarybų ir valdybų dirba žmonės vienaip ar kitaip susiję su „Vieningu Kaunu“ arba „Vičiūnų“ įmonių grupe. Tai akivaizdu keturiose Kauno miestui priklausančiose savivaldybės įmonėse („Kauno vandenys“, „Kauno švara“, „Kauno autobusai“, „Stoties turgus“). Nežinau, ar dar nors viename Lietuvos mieste įmanomas panašus variantas.
Akivaizdu, kad net ir labai kompetentingas ir profesionalus „Vičiūnų“ įmonės grupės, priklausančios mero šeimai, teisininkas, finansų ar administravimo vadovas negali būti traktuojamas kaip nepriklausomas savivaldybės valdomos įmonės kolegialaus organo narys.
Štai ką teigia ir Vyriausybės patvirtintas nutarimas „Dėl kandidatų į valstybės įmonės ar savivaldybės įmonės valdybą parinkimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Jame sakoma, kad kandidatas į kolegialaus organo narius turi būti nesusijęs su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis ryšiais, dėl kurių einant kolegialaus organo nepriklausomo nario pareigas kiltų interesų konfliktas. Kaip pirštu į akį situacijai Kaune. Gal ir kituose miestuose taip yra? Bent aš neturiu tokių duomenų.
Kaip tai išspręsti?
Savivaldybių savarankiškumas yra apibrėžtas vietos savivaldos įstatyme ir numatytas Konstitucijoje. Norėtųsi, kad savivaldybės pačios rodytų iniciatyvą ir siūlytų, kaip užtikrinti savivaldybių valdomų įmonių veiklos efektyvumą ir veiklos skaidrumą.
Galima svarstyti įvairius variantus. Savivaldybės, per Lietuvos savivaldybių asociaciją, su minėtu Valdymo koordinavimo centru galėtų pasirašyti paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią šis centras padėtų atrinkti vadovus ir valdybų narius, analizuoti ir lyginti metines įmonių ataskaitas, teikti siūlymus dėl veiklos tobulinimo. Galbūt, prisitraukus papildomų kompetencijų, šias funkcijas galėtų atlikti ir pati Lietuvos savivaldybių asociacija?
Bene paprasčiausias ir efektyviausias būdas, kaip spręsti šį klausimą, yra skaidrumas, o tai yra atviri duomenys. Apie tai jau kelintus metus garsiai kalba Valstybės kontrolė.
Jei nėra ką slėpti, tuomet visos vidaus sandorių sutartys galėtų būti viešos. Visi mokėjimai už paslaugas arba darbus viešai prieinami visuomenei. Aiškiai įvardinti ir atskirti paslaugų ar darbų įkainiai leistų palyginti, kiek už tą pačią paslaugą ar darbą moka skirtingos savivaldybės. Pvz., kodėl vienoje savivaldybėje vienas kvadratinis metras naujo šaligatvio kainuoja 20 eurų, o kitoje 35? Galbūt racionaliausiai mokesčių mokėtojų lėšas naudojančios savivaldybės galėtų pasidalinti gerąja praktika? Galbūt ir verslas, matydamas efektyvumo rezervą, galėtų paslaugas arba darbus pasiūlyti pigiau?
Galima sukurti sistemą, kurioje bet kuris gyventojas galėtų matyti, kaip ir kur leidžiamos miesto biudžeto lėšos. Tam reikia šiek tiek pastangų ir pačių savivaldybių noro.
Dar daugiau: savivaldybės valdomų įmonių vadovų atlyginimai turėtų būti vieši ir skelbiami su visais priedais ir priemokomis, ko dabar neprivaloma skelbti.
Kuri savivaldybė pirmoji tam pasiryš ir taps skaidri bei atvira?