Staiga vieną vakarą prasideda. Jie šoka į automobilį ir lekia miesto gatvėmis. Jaudulys persmelkia visą automobilį, rodosi net variklio garsas pasikeičia, gaudžia pakiliai ir nerimastingai. Pagaliau pasiekia ligoninę, pasuka ir... privažiuoja prie prekybos centro. Įpuola vidun, bėga į žaislų skyrių ir perka lėlę. Tada džiaugsmingai ją apglėbę selfinasi ir krauna į „Instagram“.
Štai – mes ir mūsų 300 gramų plastiko! #aleliuja! Ši lėlė neturi jų bruožų, ji niekada nekalbės jų kalba, ji jiems nieko nereiškia ir jie jos netgi nelaukė. Jie laukė, kada galės nusiselfinti su gražia plastikine lėle. Tada skubėti namo ir selfintis su balta mišraine ir likusiais vienuolika patiekalų iš silkės. Šitam jie tikrai nuoširdžiai ruošėsi.
Portaluose tekstai apie silkių receptus paslaugiai rikiuojasi greta netinkamiausių dovanėlių top‘ų, gyvenimo guru pamokymų kaip nepersivalgyti ir kelintas iPhone‘as yra laukiamiausias po Kalėdų eglute, greta siurblio-roboto.
Žinoma, beturininės persivartojimo kultūros koneveikimas darosi beveik tiek pat nuvalkiotas, kaip ir glamūrinis supermarketų džinglbelizmas. Juoktis iš „Vienas namuose“ ir „lastkristmasaigeivjūmaihaat“ yra beveik tiek pat negarbinga, kaip stumdyti aklą senuką. Visiems seniai aišku, kad karalius nuogas. Bet vėl lipam ant to paties grėblio, nes grėblys įgauna vis naujas formas. Kiekvienais metais pažadame sau, kad šį kartą tai jau mūsų neapgaus.
Jei ir neimsime gilintis į Šventąjį Raštą, tai bent jau nepersivalgysime ir neprisipirksime visai giminei nereikalingo šlamšto Kūčių išvakarėse. Bet kažkokiu stebuklingu būdu nelabasis mus vis tiek įtraukia į užburtą ratą. Pirmadienį praleidžiame apokaliptinėse spūstyse, ieškodami dovanėlių vaikams, antradienį – sutuoktiniui, trečiadienį – tėvams, ketvirtadienį perkam eglutę, šližikus ir aguonas, penktadienį – silkę ir co, šeštadienį važiuojam dasipirkti silkės, pamiršę, kad prieššventinį savaitgalį parduotuvės prilygsta supernovos epicentrui.
Išgyvenę iki pirmadienio, iškeliaujame į darbą ir staiga suvokiame, kad vis tiek trūksta silkės ir dovanos pusbroliui. Bandome paskutinį kozirį – pietų pertrauką. Ak, ir kaip mes pamiršome! Prieššventinės pietų pertraukos yra baisiau nei prieššventiniai savaitgaliai. Net Šventajame Rašte pasakyta, kad greičiau jau kupranugaris išlįs per adatos skylutę...
Galų gale, iškamuoti gyvenimo džiaugsmo susėdame prie stalų ir palaimingai siurbiame aguonpienį, stangdamiesi nepaspringti kūčiukais. Po švenčių maratono antrą Kalėdų dieną gulime ant sofkučių ir šypsomės lyg „Baltos drobulės“ epiloge. Gerai, kad vis dar neprisiminėme, jog nesuplanavome, kur švęsime Naujuosius. Nes kažkur juos būtinai reikia švęsti. Šimtas keturiasdešimt pirmą kartą žiūrime „Vienas namuose“, kuris veikia raminamai, lyg senas draugas... Nes mes patys esame „vieni namuose“.
Mes įsčiose nešiojame plastikinę lėlę ir todėl esame vieniši spūstyse ir parduotuvių miniose, bažnyčiose ir prie giminių stalo. Net šalia artimųjų. Ir nuo šio vienišumo ginamės dovanėlėmis, sveikinimais ir kitais blizgučiais. Nes jei mūsų Dievas yra plastikinė lėlė, tai tokias dovanas ir tegalime padovanoti kitiems – plastikines. Tampame įkaitais materialaus pasaulio, išreiškiamo pinigais. Norime būti geri ir dovanoti geras dovanas. O materiali dovana tuo geresnė, kuo brangesnė. Pinigas tampa gerumo matu.
Pamiršome, kad turime galingą talentą viską perkainoti širdimi! Nesinaudojame šiuo stebuklingu gebėjimu, apkerpėjusiu plastiku ten kažkur giliai greta auksinio sąžinės narvelio. Pamiršome, kad turime pinigais nematuojamų gėrybių kreditą. Tereikia širdyje suvesti PIN kodą. Kiekvienas jį gauname gimdami, tik vėliau užmirštame. Užmirštame, kad milijardas šypsenų, apkabinimų ir nuoširdžių žodžių nekainuoja nieko, tereikia atrakinti širdį.
Negims Dievas be nuoširdumo ir įsiklausymo, be atsidavimo ir kantrybės. Niekas gyvas nei gims, nei subręs, nei užaugs be tikrojo gyvybės pradmens. Be meilės. Leiskime, kad Jordano upės versmė nuplautų mus kaustančius blizgančius plastikinius šarvus. Tapkime patys ta versme, kurioje per Šv. Kalėdas gimsta Dievas.
Jaukių Šv. Kalėdų!