Andriau, kodėl didelius ešerius gaudai tik vėlų rudenį ir žiemą?
Pirmiausia todėl, kad tuo metu jie jau būna sulindę į gylius ir turėdamas gerą echolotą bei mokėdamas jį skaityti gali juos be didelio surasti. Vasarą ešeriai išsibarsto, sulenda kur į žoles – tikslinga didžiųjų ešerių medžioklė tuo metu yra sunkiai įmanoma ar labai priklauso nuo atsitiktinumo. Tuo tarpu nuo spalio pabaigos iki ledo viskas paprasčiau, nes aišku, kur jų ieškoti. Bet to, aš paskutiniu laiku pradedu juos gaudyti vėliau – lapkričio gale ar gruodžio pradžioje, kadangi kitu laiku vyksta tvenkinių upėtakių gaudymo varžybos, kuriose aktyvia dalyvauju ir jos „suryja“ visą laiką. Seniau žvejodavau nuo pat spalio galo.
Kokiuose vandens telkiniuose ieškai ešerių? kokiuose gyliuose ir vietose dažniausia juos pavyksta užtikti?
Aš mėgtu didžiuosius ežerus. Kuo ežeras didesnis ir gilesnis, tuo geriau. Mažesniuose kaip 500 ha nežvejoju. Beveik visi mano mėgstami ežerai yra seliavinio tipo, kur gausu duobių po 30-40 metrų. Ešerius tokiame vandens telkinyje dažniausia susirandu vidutiniame gylyje – nuo 15 iki 18, rečiau iki 20 metrų. Esu bandęs ir giliau, bet ten kibdavo tik mažesni ešeriai, kurie manęs nedomina.
Vietos, kur laikosi ešeriai, kaip taisyklė yra susijusios su kietesniu dugnu. Ten turi būti akmenų, išplautų rinų. Nebūtinai ta vieta turi būti šlaitas. Netgi sakyčiau – ešerius dažniau randu ten, kur kaip tik dugnas dugno reljefo prasme lygus kaip stalas.
Be to, vietos paieška priklauso nuo to, kokius ešerius nori gaudyti. Vienur ieškai ešerių, sveriančių nuo pusės kilogramo iki kilogramo, kitur – tikrųjų mohikanų, sveriančių per kilogramą. Skiriasi šių žuvų įpročiai. Dideli ešeriai, sveriantys per kilogramą, bent jau tokiu metu nesivaiko smulkių žuvų būrių. Jie sėslesni, gyvena kažkurioje konkrečioje vietoje nedideliais būreliais ar pavieniui. Gal kiek skiriasi ir jų mityba – jie randa kažką dugne ar gaudo nuo dugno smulkius ešeriukus ar pūgžlius. Sunku pasakyti.
Tuo tarpu ešeriai – vidutiniokai, sveriantys apie puskilogramį, ganosi būtent prie aukšlių ar kitų smulkesnių karpinių žuvų būrių. Nesekioja ešeriai, kaip kad lydekos, ir paskui seliavų būrius. Galų gale, gal ir sekioja, bet kaip ten esančius pamatyti ir dar pagauti neįsivaizduoju. kai ešeriai nusileidžia prie dugno – viskas tampa aiškiau. Tada tik belieka „techninis“ klausimas, kaip juos suvilioti. Atrasti tinkamą masalą, jo traukimo būdą ir t.t.
O kaip atpažinti, stebint echolotą, kad ten ešeriai, o ne kitos žuvys?
Aišku, ne vienas echolotas tau neparodys ir neprašys, kad čia yra ešeriai. Ten remtis savo patirtimi, žiniomis, savo sonaro galimybėmis. Lengviausia atpažinti besimaitinančius vidutinio dydžio ešerius. Jie būna pabirę – pasklidę tam tikru atstumu vienas nuo kito. Ne per toli ir ne per arti. Kokia 20-30 žuvų. Kai tą žinai – lengvai pamatai. Pavienius didžiuosius ešerius taip ir rodo, kaip vienišą ar kelių žuvų simbolį, esantį prie ar poros metrų gylyje virš jo. Tiesiog, reikia turėti gerą echolotą ir mokėti jį skaityti. O tai ateina tik su patirtimi, nemažai gali sužinoti ir iš kolegų.
Ar daug laiko gaudai vienoje vietoje, jei nekimba?
Ne. Jeigu gaudau vidutiniokus, dažniausia užtenka 7–8, kartais – iki 15 metimų. Jei kibimo nebuvo, neverta čia gaišti laiko. Geriau, užkūrus variklį, paieškoti „sukalbamesnio“ jų būrio. Žinoma, jeigu užsispirsi – anksčiau ar vėliau pagausi ir tame pirmame surastame būryje, kada ateis laikas ir ešeriai sukils. Bet praktika rodo, kad geriau susirasti aktyvesnių žuvų būrį, nei laukti to pakilimo.
Kitas klausimas yra su didžiaisiais, pavieniais ešeriais. Norėdamas pagauti trofėjų dažnai turi nusiteikti drožti toje vietoje ilgiau ir rizikuoti. Pasitaiko, kad ir pusdienį gaudai vienoje vietoje, pradedi jau nebetikėti, kad echolotas rodo po valtimi ešerius. Ir žiūrėk, atėjus momentui sulauki kibimo ir ištraukti tikrą trofėjų – per kilogramą sveriantį kuprių. Jų daug nepagausi. Reikia įdėti daug darbo ir kantrybės. Bet rezultatas nudžiugina.
O kokį didžiausią ešerį esi pagavęs? Kiek jų išvis pasitaiko pagauti per tokį trumpą sezoną?
Didžiausias kol kas svėrė 1,5 kg. Tokių tarp 1–1,2 kg pagauna nemažai. Prieš kelis metus, kai dar nebuvo upėtakių manijos ir „sirgau“ tik ešeriais – esu pagavęs turbūt keliasdešimt. Dabar, kai žvejoju daugiausia tik žiemą – kelis ar keliolika. Ne visada norisi gaudyti tuos didžiuosius ešerius, ir ilgai ir kantriais „drožti“. Kartais, kai nori patirti daugiau kibimų, tikslingai gaudai vidutiniokus, kurių visada yra daugiau ir jie aktyvesni.
Beliko tik sužinoti, kaip tuos trofėjinius ešerius pagauti? Kokią spiningavimo\ techniką naudoji? Kokius masalus?
Žvejoju ešerius dažniausia džigaudamas, rečiau pasitelkiu drop shot sistemėlę. Pastebėjau, kad ją labiau mėgsta mažesni – puskilograminiai ešeriai. Kartais pabandau pažvejoti carolina. Nenaudoju šoninio pavadėlio sistemėlės. Tiesiog nemėgstu jos.
Masalai nedideli – iki trijų colių ilgio. Tikiu taisykle, kad vėlų rudenį ir žiemą ešerį lengviau pagausi su mažesniu masalu. Vyrauja įvairius vandens gyviu – vėžiukus, sliekus, dėles ir kt. imituojantys masalai. Tradicinės žuvytės suveikia rečiau.
Kalbant apie masalų spalvas, vyrauja tamsios ir niūrios jų spalvos: ruda, žalsva, juosva, violetinė,, „tepalinės“. Nors nereiktų spjauti į rožinę (šaltibarščių) spalvą. Reikia turėti gana daug masalų ir jas nuolat bandyti – ešeriai, nusileidę ant dugno, dažniausiai būna labai išrankūs. Reikia jiems įtikti.
Labai svarbu yra pataikyti džigavimo galvutės (galvakablių nenaudoju, tik jas. Visai kitaip juda masalas) svorį. Ją derini ne tiek prie gylio, kiek prie žuvų nusiteikimo. Džigavimui naudoju tik volframines, nuo 3 iki 14 gramų. Dažniau, visgi, tenka eiti į mažesnę pusę. Sakykim, 3 g galvute yra visai normalu gaudyti ešerius 18 metrų gylyje.
O kaip pavyksta tokiame lengva galvute jausti masalą?
Tam ir reikalingas super jautrus kotas, 0,2 storio PE pintas valas. Su tokiais įrankiais gaudant jokių problemų jausti dugną. Daug kas baidosi plonų valų, bijo kad truks. Be reikalo. Juk trauki ešerius subtiliais ir gan minkštais įrankiais, kažkokių kerplėšų ar žolių, kur galėtų įlįsti ešerys nėra. Apskritai, plaukdamas gaudyti ešerių valtyje visada pasiruošiu 4 spiningus, skirtus gaudyti skirtingų svorių masalais. Vienas skirtas gaudyti iki 4 gramų galvutėmis, kitas – iki 7–8 g. Trečias jau galingas- su juo gali svaidyti ir 12–14 g. Na, dar vienas žūklei drop shot ar carolina sistemėle.
Kas dar svarbu?
Keisti vedimo tempą, pauzių tarp masalo vedimo ilgį. Masalo „kratymo“ intensyvumą. Ieškoti, kol ešeriai atsilieps. Tai ešerių gaudymo ABC
Kokio storio ir ilgio pavadėlį naudoji?
Rišu jį iš 0,14 mm fluorokaboninio valo, apie 2 metrų ilgio. Gal kiek ir trumpesnį.
Ar reikia kirsti ešerį?
Rekomenduoju niekada nekirsti ešerio, ypač jei gaudote lengva galvute. Jeigu jau ešerys kimba – jis masalą prarys, kaip reikiant ir pasikirs pats. Tuščių kibimų tokiu metu beveik nebūna. Žiemą ešerys dažnai „ragauja“ guminuką ar stukteli jį nosimi – kartais net kokius 5-6 karus, kol ryžtasi ryti. Jeigu tokiu metu kirsi – greičiausia jį išbaidysi. Dėl tos pačios priežasties ešerių žūklėje mėgstu gana minkštus kotus – ešerys ne taip jaučia masalo svorį.
Dėkui už pokalbį.
