Pavyzdžiui, aš visada stengiuosi tokiu metu išsiruošti į vėgėlių žvejybą. Tačiau dažniausiai susiduriu su viena bėda – kompanionų stygiumi. Rasti, kas sutiks per lietų ir sniegą, pučiant stipriausiam vėjui sėdėti visą vakarą ar net naktį prie upės, yra išties sunkus dalykas. Laimei, šiais metais vieną prietelių iš Ukmergės man pavyko prikalbinti. Todėl sekmadienio vidurdienį dviese išsiruošėme prie Nemuno.
Kai vėgėlės susuka galvas
O kaip kitaip galima tai pavadinti, kai su bičiuliu atsiminėme apie naktinių sliekų stygių tik tada, kai pradėjo matytis Kauno miesto bokštai. Nuvykus į Šilainių rajono turgavietę ir karštligiškai nuskubėjus prie iki 15 val. turėjusio dirbti kioskelio pasimatė tik baltos grotos ant langų... Staiga iš šalia stovėjusios mašinos išlipo malonus vyriškis ir paklausė, ar mums ko reikia? Atsakėme: „Naktinių sliekų“. Netrukus kioskelio „sezamo vartai“ atsivėrė ir vyriškis mums sliekų pardavė. Pasisekė, o gal ir žmogus geraširdis pasitaikė. Todėl nuoširdžiai padėkoję ir išsišiepė iki ausų sėdome į automobilį. Pirmyn prie Nemuno!
Rūpesčiai pasienio ruože
Su pamirštais sliekais istorija, pavadinimu „pakeliui į vėgėlių meką“, nesibaigė. Pasirodo, greitai ir paprastai gauti leidimą būti pasienio ruože – nepavyks. Nei paskambinsi kur į postą, nei „atsižymėsi“ jame. Reikia pildyti prašymus internete arba raštu, laukti iki 5 d. d. patvirtinimo. Na ką, gi… Teks žvejoti vien tik Lietuvos teritorijoje ir dainuoti: „Lietuva brangi, graži tėvyne“. Nors gandai sklinda apie Viešvilę, Smalininkus… Iki Nemuno deltos važiuoti dėl kelių valandų žūklės lyg ir toloka…
Taigi, nuriję karčią įstatymų organų mums įduotą piliulę, vėlyvą sekmadienio pavakarę atsidūrėme kažkur tarp Seredžiaus ir Jurbarko. Kodėl „kažkur“? Nes jau beveik aklinoje tamsoje važinėjomės Panemunės laukų keliukais… Beje, neturint keturių varomų ratų, galėjo tuose laukuose ir visa kelionė baigtis.
Viena švieselė tamsoje
Atsiradus prie upių tėvo Nemuno, nesimatė nei rūkstančių laužų, nei ataidinčių „dainų“… Tik menka švieselė žibėjo kitoje upės pusėje. Taigi, yra dvi naujienos: gera ir bloga. Gera – tikrai nežvejosime kolchoze, bloga – vienas dievas težino, ar marmurinės gražuolės iš marių iki čia jau atplaukė. Bet visada yra vietinė fauna.
Suradus dambą (pagal vietinius špicdambį) prasidėjo darbų ruoša: meškerių traukimas, sistemėlių rišimas, švieselių kabinimas ir t.t. Tiek aš, tiek mano bičiulis Tadas ant vieno meškerės kabliuko kabinome naktinį slieką, ant kito – žalios skumbrės gabaliuką. Meškeres sumetėme ties ta vieta, kur damba nukreipia upės srovę ir susidaro pagilėjimas. Kadangi žvejojome dviem įrankiais, vienos meškerės masalai gulėjo arčiau pagrindinės upės srovės, kitos – pačioje duobėje.
„Marmurinis“ finalas
Viltis – žvejų motina… Taip bemąstant ir „besidžiaugiant“ į veidą badančiais vėjo ir lietaus šuorais, vienos meškerės viršūnėlė sulinko ir pradėjo pulsuoti. Galvotrūkčiais pašokau nuo kėdutės, stvėriau meškerės kotą, pakirtau ir iš karto aname valo gale pajutau bespurdantį gaivalą. Po neilgos kovos marmurinė gražuolė buvo graibšte. Ir – tikrai solidi!
Laimikis buvo palydėtas mano ir draugo džiaugsmo šūksniais… Puiki pradžia! Keičiam masalus, plušam, judam, valandos slenka. Deja, be plastikinio maišelio kažkaip sugebėjusio apsivyti apie draugo meškerės kabliuką, daugiau jokios žvynuotos gyvasties iš upių tėvo ištraukti nepavyko. Maniškė vėgėlė buvo vienintelė ir nepakartojama to vakaro „žvaigždė“. Sulaukus 1 val nakties teko ruoštis kelionei atgal. Man į Vilnių, bičiuliui – į Ukmergę...Laukė pirmadienio darbai.
P.S.
Kaip sakoma, kartais ir „ant durniaus“ galima pagauti. O kaip kitaip pavadinsi žvejybą nežinant arba negalint patekti į geras einamas vietas. Taigi, bandykite ir jūs meškerės broliai... O kam yra įdomūs niuansai, tai vėgėlė užkibo ant naktinio slieko, ties duobės ir pagrindinės upės srovės riba.
Mano naudojama sistemėlė buvo pakankamai grubi: keli vienšakiai kabliukai, pririšti prie gan storo 0,25–0,30 fluorokarboninio valo. Tiesa, prie kabliukų buvau pritvirtinęs kelis fosforinius rutuliukus.
Pagrindinius meškerių valus naudojau pintus 0,12–0,18 mm storio. Ir dar, vėgėlių populiacija Lietuvoje yra stipriai sumenkus, todėl tikrai netempkite namo visų, kol kas, leidžiamų imti 5 vienetų. Juk artėjančių švenčių stalui papuošti tikrai užtenka vienos žuvelės.
