Sakoma, kad Auksaplaukės ekonomika nėra nei per karšta (kad padidintų normas ir infliaciją), nei per šalta (kad sumažintų akcijų kainas ir užimtumą). Tai toks erzinantis būdas nusakyti palankiausias rinkų ir ekonomikos sąlygas. Pasibaigus finansinei krizei pastaruosius dešimt metų atrodė absurdiška teigti, kad JAV ekonomika galėtų būti atsidūrusi tokioje pasakiškoje situacijoje. Federalinis rezervų bankas įtarė perkaitimo riziką ir 2018 m. praleido griežtindamas monetarinę politiką, tačiau sulaukęs rinkos pasipiktinimo 2019 m. apsisuko 180 laipsnių kampu.
Metams judant į pabaigą, Auksaplaukė ir vėl čia. Nedarbo lygis, siekiantis 3,5 proc., yra toks žemas, koks buvo prieš pusę šimtmečio, o pagrindinė infliacija (2,4 proc.) išlieka įsitaisiusi patogiame 1–3 proc. diapazone – kuriame praleido ketvirtį amžiaus.
Jei pasitelktume dar prezidento Jimmy Carterio pasiūlytą Kančios indekso (Misery Index) koncepciją, pridėdami pagrindinę infliaciją ir nedarbo lygį, pastebėtume, kad kančia artėja prie savo žemiausios ribos per pastaruosius 50 metų:
Federalinio rezervų banko požiūris į rinką taip pat akivaizdžiai „auksaplaukiškas“. Po dvejus metus trukusių įtikinėjimų, kad JAV centrinis bankas bus priverstas sumažinti normas kur kas radikaliau, nei norėtų, federalinių fondų ateities sandoriai šiuo metu numato tiktai dar vieną ketvirčio punkto sumažėjimą nuo dabartinio lygio, o bet kokie papildomi sumažinimai iki 2020 m. vidurio atrodo mažai tikėtini.
Daugelis mano, kad J. Powellas paklausė gero patarimo ir tokiu būdu užkirto kelią beprasidedančiai recesijai. Tai padeda paaiškinti, kodėl S&P 500 indeksas šiais metais laikėsi pakilęs daugiau nei 25 proc., per plauką nuo visų laikų aukščiausio lygio lapkritį, esant mažam nepastovumui. Tačiau pats palengvėjimo jausmas dabar kelia riziką, kad ekonomika netrukus gali pernelyg įkaisti.
Labai neįprasta, kad Federalinis rezervas tris kartus iš eilės sumažintų normas, kai ekonominis fonas atrodo toks stiprus. Panašiai nutiko tik 1998 m., kai centrinis bankas, tuo metu vadovaujamas Alano Greenspano, sumažino federalinių fondų normą 75 baziniais punktais dėl rinkos sutrikimo, kurį paskatino „Long-Term Capital Management“ (LTCM) apribotos rizikos fondo žlugimas. Tai sukėlė vieną dramatiškiausių akcijų rinkos sukrėtimų istorijoje, pasibaigusį „dotkomų“ burbulo sprogimu 2000 m. – ir recesija.
Žiūrint retrospektyviai, tie normų sumažinimai atrodo klaida. Ar tik nebus taip, kad šiųmetinis radikalus posūkis pigesnių pinigų link iš istorinės perspektyvos irgi pasirodys klaidingas?
LTCM žlugimas, sekęs Rusijos įsiskolinimą ir Azijos krizę, buvo kitoks, visiškai unikalus atvejis. Korporacijų kreditų rinkos beveik visiškai sustojo; dar po dešimtmečio įvyko kreditų krizė. Federalinis rezervas jautėsi įpareigotas (teisingai ar klaidingai) įsikišti, kad sustabdytų finansinę katastrofą, tuo pat metu skirdamas pinigų akcijų rinkos manijai maitinti.
Toji baimė nebuvo nepagrįsta. Prekybos karas vasarą suintensyvėjo; Europos Sąjungos gamybos sektorius patyrė nuosmukį; ilgalaikis obligacijų pajamingumas beveik visame pasaulyje tapo neigiamas; JAV iždo pajamingumo kreivė apsivertė ir ėmė panašėti į tokią, kokia paprastai būna prieš neišvengiamą ekonominį nuosmukį. To pakako, kad „daugumos žmonių galvose būtų sukurta recesija“, kaip apibendrino „Leuthold Group“ vyriausiasis investicijų strategas Jimas Paulsenas.
Taigi vienareikšmiškai stiprūs lapkričio mėnesio užimtumo duomenys – paskelbti baigiantis savaitei, kuri taip pat atskleidė daug duomenų, rodančių pasaulinės gamybos atsigavimą, – daugeliui investuotojų atrodo kaip išėjimas iš recesijos. O realybė tokia, kad, kaip ir 1998 m., JAV ekonomika visą laiką išliko tvirta.
1998 m. analogija turi du veiksnius. Ekonomikos atsigavimas kurį laiką tęsėsi, o 1998 m. pabaiga atrodė, kaip puikus metas įsigyti akcijų. Problema ta, kad situacija netrukus pavirto ekonominiu perkaitimu, paskatinusiu Federalinį rezervą 1999 m. gegužę pradėti tarifų didinimo seriją. Ir, žinoma, visi, kas pirko akcijas, turėjo būti pasirengę skubiai jas išparduoti.
Nors ekonominė kančia šiuo metu siekia visų laikų žemiausią ribą, netrukus, matyt, pradėsime abejoti, ar tik Federalinis rezervas per daug nesumažino normų. Ir nors sąlygos atrodo palankios „auksaplaukiškam“ akcijų kainų pakilimui, Federalinis rezervas sumažino tarifus tuo metu, kai akcijos ir taip atrodė labai brangios (dar vienas 1998 m. priminimas). Kaip ir 2000 m. (taip pat prezidento rinkimų metais), 2020 m. galime tikėtis klausimų apie turto kainų burbulus.
