- Pavasarį Jūsų knyga Lietuvoje tapo bestseleriu. Ar tikėjotės to? Ar gali būti, kad priežastis slypi tame, jog visose posovietinėse šalyse politinės valdžios modelyje pagrindinis vaidmuo tenka viešiesiems ryšiams?

- Ne, manau, jog mano knyga užsienyje taip domimasi todėl, kad visiems rūpi kuo greičiau sužinoti, kaip merginai, pietavusiai akis į akį su Putinu, po to pavyko išgyventi. Juokauju. Mano knygos populiarumo priežastis tame, kad Putinas, Surkovas, Nemcovas ir kiti Rusijos politinės scenos veikėjai man yra tiesiog draugai – Volodia, Slava ir Boria.

- Kuo gyvenate ir apie ką rašote šiandien? Jūsų turėtų nekęsti visi Kremliaus politikai. Juk atskleidėte jų bjaurias paslaptis...

- Kuo dabar gyvenu? Dievu, meile, artimaisiais, literatūra, tapyba, draugais, laime. Beje, kaip ir visada. Mano gyvenime tikrai nėra vietos neapykantai. Būtent todėl Kremliaus žmonės, kuriems normalios žmogiškos emocijos nepasiekiamos, man ir keldavo visada tokį gailestį. Manau, kad daktaras Freudas, kurį mano mylimas rašytojas Vladimiras Nabokovas visiškai teisingai pavadino „Vienos šarlatanu“, visgi dėl vieno buvo teisus: į politinį Olimpą paprastai veržiasi psichiškai nelabai sveiki žmonės, turintys sunkių nukrypimų ir kompleksų. Nerealizavę savęs kūryboje ar normaliame šeimyniniame gyvenime. Gyvenantys pavydu, pavyduliavimu bei turintys rimtų vyriškų seksualinių kompleksų. Dabar rašau naują knygą, joje, beje, yra ir pastarasis motyvas. Tačiau tai tik viena iš siužeto linijų. Man visada ramybės nedavė klausimas, ar įmanoma ištraukti žmogų iš pragaro, kurį jis pats sau sukuria.

- Kokia buvo Jūsų draugų ir pažįstamų reakcija į tokią griežtą kritiką, kuri pasipylė pasirodžius Jūsų knygai apie V.Putiną? Ar nepraradote draugų? Nepasikeitė jų požiūris į Jus? Susidarė įspūdis, kad daugumai tapote persona non grata.

- Štai mano draugas B.Nemcovas ilgai širdo ant manęs, kad knygutėje papasakojau kai kurias jo paslaptis. O atskleidžiau tai, ką jis man pasakojo apie Borisą Jelciną. Tačiau visi mudviejų bendri draugai žino, kad Nemcovas pykti ant Tregubovos negali ilgiau nei savaitę.

Draugai yra draugai. Knyga tapo puikiu egzaminu. Tie, kurie neiškentė apie juos pasakytos teisybės, negalėjo pakęsti savo atvaizdo veidrodyje, negalėjo pakęsti to, kaip jie atrodo iš šalies – tokie žmonės nebuvo mano draugais.

O Kremliuje tikrai nestinga į mane liguistai reaguojančių pareigūnų – per trečiuosius asmenis teko išgirsti net grasinimų: esą už šią knygą jai niekada neatleisim, nepamiršim ir dar priminsim. Manau, Kremliuje atsiras daug bepročių, kurie keršys man visą gyvenimą už apie juos pasakytą tiesą.

Jelena Tregubova:
Į politinį Olimpą paprastai veržiasi psichiškai nelabai sveiki žmonės, turintys sunkių nukrypimų ir kompleksų. Nerealizavę savęs kūryboje ar normaliame šeimyniniame gyvenime. Gyvenantys pavydu, pavyduliavimu bei turintys rimtų vyriškų seksualinių kompleksų.

- Rusijoje kiekvienas vaikas puikiai žino, už ką sėdi M.Chodorkovskis. Ylos maiše nepaslėpsi. Visi jau mintinai žino istoriją apie tai, kaip V.Putinas iškvietęs M.Chodorkovskį į Kremlių pareikalavo nustoti finansuoti opozicijos partijas, kritikuojančias Kremlių už spaudos ir žodžio laisvės sunaikinimą šalyje. Oligarchas atsisakė. Prezidentas pasodino jį į kalėjimą.

Net ir ši istorija tėra graži priedanga, už kurios slepiasi tikrieji esminiai Kremliaus motyvai. M.Chodorkovskiui priklausė stambiausia naftos kompanija, kurią dabar viso pasaulio akyse be jokios gėdos apvaginėja ir dalijasi Putino draugai ir patikėtiniai. Manau, R.Abramovičius šiame procese taip pat tikėjosi savo dalies, tačiau galiausiai gavo tik nedidelę kompensaciją. Todėl, kad aplink V.Putiną buvo daugiau nei reikia „alkanų“ specialiųjų tarnybų atstovų, kuriems reformų laikotarpiu nepakako nei proto, nei talento nuosavam sėkmingam verslui sukurti ir kurie dabar nusprendė įsigyti jį manipuliuodami teismais ir kišenine V.Putino prokuratūra.

- Ar neįžvelgiate grėsmės tame, kad KGB taps pagrindiniu valdžios ramsčiu ir ešelonu? Juk stambių įmonių – „Jukos“, NTV, „Media Most“ ar TV6 – nacionalizacija sukuria sąlygas valstybės dominavimui visose visuomeninio gyvenimo sferose. O juk tai sudaro galimybes sugrįžti prie totalitarinio režimo.

- Klystate kalbėdami apie „galimybę“ Rusijoje sugrįžti prie totalitarinio režimo. Tai JAU įvyko. Rusijoje JAU totalitarinis režimas. Tai JAU įvykęs faktas. Rusijoje JAU nebėra nei vieno nepriklausomo televizijos kanalo. V.Putinas pagal planą visus juos išnaikino. Nebeliko nei vieno laikraščio, kurio vyriausias redaktorius atsisakytų paklūsti Kremliaus cenzūrai. Liko paskutinis nepriklausomas laikraštis – „Novaja gazeta, kurio žurnalistams nuolat gresia persekiojimas.

V.Putinas JAU likvidavo visą konstitucinį rinkimų mechanizmą, egzistavusį B.Jelcino valdymo metais: aukštųjų parlamento rūmų kaip rinkimų instituto Rusijoje jau nebėra, o žemieji rūmai – Dūma – dabar bus renkama pagal partiniu sąrašus. Rusijai tai reiškia absoliutų grįžimą prie valdančiosios partijos monopolio, kaip kad buvo sovietiniais laikais Aukščiausioje taryboje. Taip kad jums labai pasisekė, kad laiku atsiskyrėte.

- Rusijos prezidentas – buvęs specialiųjų tarnybų darbuotojas. Jo aplinkos žmonės taip pat iš jėgos struktūrų. Ar Jums neatrodo, kad jau nebesvarbu, kas valdys šalį po V.Putino, nes valdžia jau sutelkta jėgos struktūrų žmonių rankose? Galbūt valdžios kuluaruose jau aptariama naujo prezidento kandidatūra?

- Kuluaruose šiuo metu aptarinėjamos kelios kandidatūros – V.Putino klano statytiniai Sečinas, Medvedevas. Tačiau iš tikrųjų personalijos čia visiškai nesvarbios. Visi jie tėra to paties drakono galvos. Svarbiausia tai, kad Putino valdymo metais rinkimų nebebus. Jis panaikino laisvus, teisėtus, konstitucinius, demokratiškus rinkimus. Numalšinus laisvą žodį televizijoje – o tai yra pagrindinis manipuliacijos žmonėmis ir jų mulkinimo svertas – apie rinkimų laisvę negali būti net kalbos.

Pažvelkite į mano pavyzdį – vos pasirodžius knygai buvau atleista iš laikraščio, vėliau į mane buvo pasikėsinta: prie mano buto sprogo bomba tuo metu, kai turėjau išeiti iš namų. Nepriklausomi žurnalistai, kritikuojantys V.Putiną, netenka teisės dirbti gimtojoje šalyje. Kiekvienas privalo pasirinkti: arba nusilenkti prieš V.Putiną, arba numirti iš bado, arba išvykti iš šalies.

Be to, mes puikiai matome, kad kiekvienam realiam V.Putino konkurentui iškilo grėsmė: nuo sėdimo už grotų iki fizinio sunaikinimo. Žinote, kad net visame pasaulyje žinomam šachmatų čempionui Garriui Kasparovui, užėmusiam prezidento opozicionieriaus poziciją, mėgino sutrukdyti įvažiuoti į šalį, nors jis Rusijos pilietis. Regionų vietos valdžia atvirai trukdo susitikti jam su rinkėjais. O M.Chodorkovskis jau išsiųstas į „zoną“, tiksliau į koncentracijos stovyklą, atgaivinti GULAG‘o tradicijų. Kremlius ne juokais baiminasi, kad į laisvę išėjęs oligarchas taps naujuoju Luisu Corvolanu ir imsis vadovauti kovai prieš totalitarinį rėžimą. Būtent todėl M.Chodorkovskio advokatai baiminasi, kad gyvo Putinas iš lagerio jo jau nebepaleis. Apie kokius laisvus rinkimus galima kalbėti esant tokiam atviram fiziniam valdžios terorui?

Mane stulbina baili Europos parlamento ir visų Europos komisijų, užsiimančių žmogaus teisėmis ir rinkimų institucijomis, pozicija: jie apsimeta nematantys, kad V.Putinas Rusijoje jau įvedė autoritarinį režimą. Beveik tokį patį, kaip Aleksandras Lukašenka Baltarusijoje. Europoje bijoma sakyti V.Putinui tiesą – tik todėl, kad jis, kitaip nei V.Lukašenka, turi branduolinį ginklą. Ar pastebėjote, kad netgi apie taikių čečėnų naikinimą pastaruoju metu Europoje beveik nekalbama?

Visgi mes visi žinome iš istorijos, kuo baigiasi tokia politika, kaip tai buvo Hitlerio ar Stalino atvejais. To rezultatas – milijonai aukų. O juk būti čečėnu Putino Rusijoje – beveik tas pats kaip būti žydu Hitlerio Vokietijoje. Tai argi tai – ne fašistinis režimas? Galėtų pamėginti kas nors iš „europiečių“, turinčių juodus garbanotus plaukus, tamsią odą ir rytietišką išvaizdą (nepriklausomai vyras ar moteris) ramiai pereiti Maskvos centru išvengdamas milicininkų smurto ar kyšio pareikalavimo. Būtent todėl dabartinė melaginga Europos pozicija Putino atžvilgiu ne tik baili, bet ir niekšiška: už šio tylėjimo slepiasi kraujas ir realių Rusijos žmonių žeminimas bei žūtys.

Jelena Tregubova:
Jeigu pačioje jūsų išsilaisvinimo iš sovietų imperijos pradžioje visi mano draugai, visa rusų inteligentija palaikė jus, Baltijos valstybių gyventojus, kovoje už nepriklausomybę, tai dabar, panašu, atėjo eilė jums palaikyti mus. Mes laukiame jūsų pagalbos.
- Jūsų knygoje dėmesį patraukia ne konkreti Rusijos valdžios kritika, o universalesnė valdžios, kaip opiumo, kaip narkotiko, kuriam neįmanoma atsispirti, idėja. Ar nemanote, kad apgirtę nuo valdžios didžiųjų šalių politikai remiasi asmeninėmis simpatijomis vienas kitam? Tai yra, simpatiškas V.Putinas ar George‘as W.Bushas turi teisę nulemti Čečėnijos ar Irako tautų likimus, deklaruodami karą prieš teroristus. Ar valstybės netampa tokių draugysčių įkaitėmis?

- Draugystė politikoje tėra didelis gražus mitas. Lėkštiems žmonėms, kuriems kiauras dienas per televiziją rodomi gražūs V.Putino paveikslėliai, kaip jis draugiškai spaudžia ranką G.W.Bushui, Silvio Berlusconi ir visiems kitiems. Tik niekas nesusimąsto apie tai, kad realybėje šiose draugiškai spaudžiamose rankose slepiasi nafta ir kraujas.

Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroderį (laimei, buvusį) V.Putinas „nupirko“, „užverbavo“, įsivaikinimui „padovanodamas“ Rusijoje gimusį mažylį. Kiti lyderiai kaip „kyšį už tylėjimą“ gavo V.Putino palaiminimą pasirašyti milijoninius kontraktus Rusijos naftai įsigyti. Su S.Berlusconi Putinas geria vyną jo prabangioje itališkoje viloje. O G.W.Busho reitingas tėvynėje toks smukęs, kad jis pasiruošęs draugauti su kuo tik nori, kad ir su diktatoriumi, kad tik ką nors prisitrauktų į sąjungininkus.

Tai paradoksali situacija. Ankstesnioji B.Jelcino laikų pasaulio lyderių plejada – Helmutas Kohlis, Billas Clintonas ar George‘as Bushas vyresnysis – kovojo už žmogaus teises ir laisves buvusiame sovietiniame lageryje. Jie naudojo visus metodus, siekdami paveikti Rusijos valdžią, kad šioji imtųsi reformų ir surengtų laisvus demokratinius rinkimus. Gi naujoji pasaulio lyderių karta draugu vadina V.Putiną, palaidojusį visas šias reformas. Vadinasi, Vakarai lengvai išdavė tuos žmones, kurie palaikomi civilizuotos pasaulio bendruomenės prie Jelcino įžiebė viltį, kad Rusija pasuks laisvu vystimosi keliu.

- Ką manote apie Rusijos politikų įtaką Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių politiniam gyvenimui? Lietuvoje kiekvienas, įtariamas ryšiais su Rusijos kapitalu, netenka pasitikėjimo (prisiminkime Rolandą Paksą ir kitus).

- Tiesą pasakius, man dabartinė Lietuva – pavyzdys, kur nepabijota pasakyti tiesą apie savo pačių vadovus. Pakso atvejis – ryškiausias rodiklis, kad dabar jūsų visuomenė ir pilietinė savimonė žengia kokybišku ir teisingu keliu. Jūs pirmieji, nepabūgę pasakyti tiesą tokiame lygyje ir su tokiomis pasekmėmis. Ir tai ne vien tautinio pasididžiavimo klausimas. Korupcija visada pirmiausia – neveiksminga, štai ir viskas.

Juk ne paslaptis, kad korupcija, tame tarpe specialiosiose tarnybose ir su valdžia susijusiais buvusio sąjunginio centro kanalais, aktyviai reiškiasi visoje posovietinėje erdvėje. Juk tai vyko ir Gruzijoje, ilgus metus Ukrainoje bei Moldovoje. Tai tarsi piktybinis auglys, likęs nuo supuvusio aštunkojo – Sovietų Sąjungos, kuri pirmiausia buvo nusikalstamai korupcinis režimas. Būtent dėl šios šešėlinės, korupcinės ir dažniausiai specialiųjų tarnybų kuruojamos įtakos, būtent dėl šių neregimų čiuptuvų, kurie nebuvo laiku nukirsti visoje posovietinėje erdvėje, po kelis metus trukusio sėkmingo „suverenitetų parado“ pastebime pastaraisiais metais suaktyvėjusį nepriklausomą ekonominį posovietinių šalių vystimąsi ir jų įsiliejimą į Europą stabdančių jėgų revanšą.

Tiesiog nuostabu, kad pas jus išsivadavimas iš korupcijos valdžios struktūrose nesibaigė nei puču, nei mėginimais įvykdyti perversmą. Nuostabu, kad jums siekiant nušalinti nuo valdžios korupciniais ryšiais įtariamą žmogų neprireikė spalvotos aksominės revoliucijos. Tai tik įrodo, kad norint ir turint valios net ir po ilgų neigiamos sovietinės patirties metų tauta gali pakelti savo teisinės ir valstybinės kultūros lygį. Tai įspūdinga galimybė valstybei vystytis laimingai, civilizuotai ir laisvai. Manau, kad Lietuva dabar turi šią galimybę.

- Kaip manote, ar kada nors Lietuva išsivaduos iš Rusijos įtakos zonos? Ar ši įtaka tėra mitas, Lietuvos politikų prasimanymas?

- Lietuva, kaip ir visos Baltijos šalys, šiuo metu užima unikalią poziciją pasaulyje Rusijos atžvilgiu. Per pastaruosius dvejus metus jūsų nedidelių, bet didingų valstybių lyderiai privertė apie juos garsiai kalbėti, privertė atsižvelgti į jų principines pozicijas. Išlošiate būtent dėl to, kad jūsų prezidentai atsisako būti kieno nors priedėliais tarptautinėje arenoje. Jūs įstojote į Europą. Ir nesigėdijate garsiai kritikuoti Rusiją, skirtingai nei kai kurios Europos valstybės.

Jeigu pačioje jūsų išsilaisvinimo iš sovietų imperijos pradžioje visi mano draugai, visa rusų inteligentija palaikė jus, Baltijos valstybių gyventojus, kovoje už nepriklausomybę, tai dabar, panašu, atėjo eilė jums palaikyti mus. Mes laukiame jūsų pagalbos. Šia prasme jūsų lyderiai, nepriklausomų ir laisvų Baltijos valstybių prezidentai, nesusisaistę nei su terorizmo problemomis, nei korupciniais ryšiais su Putinu, užima unikalią poziciją.

Jūs esate ES nariai ir turite galimybę Europos tribūnoje kelti klausimą apie grubiausius žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, apie karą Čečėnijoje ir apie Putino nutildytą laisvą žiniasklaidą ir atimtas garantijas laisvai išreikšti valią per rinkimus. Neįsivaizduoju, kas dar be jūsų dabar galėtų išdrįsti tai padaryti. Europoje, o ir visame pasaulyje, atsižvelgiant į kolektyvinį pamišimą dėl antiterorizmo, kai pradedama kovoti ne su teroristais, o su žurnalistais. Aš nejuokauju – tikrai esu įsitikinusi, kad Lietuvos ir Latvijos lyderiai dabar turi unikalią galimybę imtis pagrindinio žmogaus teisių ir laisvių gynėjo vaidmens Europoje. Galiausia, laisvė – ne abstrakti sąvoka. Laisvė – tai pirmiausia tavo teisė užstoti žmogų, kurį skriaudžia šalia tavęs.