„Pagrindinė blogybė ta, kad dabartiniai mokesčių pasiūlymai atsiranda iš niekur, keičiasi po du kartus per savaitę, paskui apskritai išnyksta, o vėliau iš kur nors vėl išnyra“, – apie dabartinį valstiečių blaškymąsi sako socialdemokratų lyderis.
Jis teigia nepritariąs valdančiųjų sugalvotam automobilių taršos mokesčiui ir siūlo kitokį taršos apmokestinimo modelį.
Paluckas patvirtino būsiąs pirmuoju numeriu socialdemokratų sąraše kovojant dėl vietų Seime, nes partijos pirmininkas, jo žodžiais, turi „būti smaigalyje ir prisiimti atsakomybę už viską, nesislapstyti už kito žmogaus, kad ir geriau žinomo nacionaliniu mastu“.
Anot LSDP lyderio, jei Tėvynės sąjungos pirmininkas Gabrielius Landsbergis nuspręstų nebūti pirmuoju numeriu savo partijos rinkimų sąraše, tai „keltų atsakomybės klausimą“ ir „lengvą šizofreniją viešojoje erdvėje“.
„Kas yra lyderis ir kas už ką atsakingas? Ar tai, ką pasakys Ingrida, reikš tai, už ką prisiima atsakomybę partijos lyderis Gabrielius?“ – svarstė socialdemokratas.
Paluckas taip pat pažymėjo, kad esminių nesutarimų su konservatoriais-krikdemais jo partija turi ne tik dėl krašto apsaugos finansavimo, bet ir dėl požiūrio į švietimo sistemą.
„Ne veltui nėra nacionalinio susitarimo dėl švietimo. Kalbu ne tik apie privačių mokyklų finansavimą valstybės biudžeto lėšomis. Negalite sukurti išskirtinių sąlygų nedidelei saujelei vaikų, imdamas ir mokesčių mokėtojų pinigus, ir tėvų įmokas. Tai – nesąžiningas elgesys didžiosios visuomenės dalies atžvilgiu“, – interviu DELFI sakė politikas.
– Artėjant Seimo rinkimams opozicija kritikuojama dėl neveiklumo, nesugebėjimo pateikti aiškių alternatyvų dabartinės valdžios politikai. Koks jūsų atsakymas kritikams?
– Reikėtų atkreipti dėmesį ar dar kartą priminti apie susiformavusią naują politinę kultūrą ir jos apraiškas Seime ir valstybėje.
Anksčiau santykiai tarp valdžios ir opozicijos buvo grindžiami tam tikrais kompromisais, konsensusu. Buvo stengiamasi nedeginti tiltų, nepereiti į asmeniškumus. Šiandien matome atvirkštinį procesą: stengiamasi matyti tik savus, įgyvendinti tik savo idėjas ir atmesti opozicijos siūlymus.
– Ar būtina laukti rinkimų kampanijos tam, kad paaiškintumėte visuomenei, tarkime, kokią siūlote mokesčių sistemą? Nejau negalima to daryti dabar – juolab kad mokesčių klausimas šiomis dienomis toks aktualus?
– Galima, bet tai priklauso nuo vyraujančios darbotvarkės ir viešosios diskusijos. Jei diskusija – apie mokesčius, tai primenu, kad mes ne kartą išreiškėme savo poziciją dėl mokesčių progresyvumo, teisingumo, „gyvulių ūkio“, kitų dalykų.
Bet politinėje erdvėje vykstanti diskusija parodo, jog vyrauja asmeniškumai, galios žaidimai dėl postų. Prisiminkime Viktoro Pranckiečio ir Ramūno Karbauskio istorijas, įtampas tarp Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio, vyriausybės ir Seimo. Visi šitie dalykai nereikalauja intelektinio indėlio nei iš valdžios, nei iš opozicijos. Kalbama ne apie politiką, o apie santykius.
– Politinių diskusijų nėra?
– Nebūsiu pirmas konstatuodamas, kad politika Lietuvoje išgyvena krizę. Nes apie politines nuostatas, idėjas seniai nėra kalbama. Vyrauja labai fragmentiškas požiūris, asmeniškumai ir galios žaidimai.
– Prie šito reiškinio turbūt prisidėjo ne tik dabartinė valdančioji dauguma?
– Tikrai ne. Kalti visi, ir tie dalykai nenutinka per naktį. Politika paverčiama technokratiniu žaidimu, kai iš jos eliminuojama moralė, klausimai apie gėrį ir blogį, teisinga ir neteisinga. Apie tai nekalbama, o mokesčių sistema [keičiama] tik tam, kad būtų galima užkamšyti biudžeto pajamas.
Tai – buhalterinis dalykas. O diskusijos apie tai, ar mokesčiai teisingi, ar neteisingi, tiesiog nėra. Ir štai turime unikaliausią ES mokesčių sistemą, kai daugiau uždirbantys skiria mažesnę proporcinę savo pajamų dalį mokesčiams. Čia yra didžioji visų vyriausybių ir politinių partijų klaida. Mes visi prie šito pastūmėjome – ir visi galime tai ištaisyti.
– Šiandien opozicijoje atsidūrė visos tradicinėmis vadinamos partijos: ir socialdemokratai, ir konservatoriai-krikdemai, ir liberalai. Kaip paaiškintumėte šį reiškinį ir kuo, jūsų manymu, socdemų opozicinė veikla labiausiai išsiskiria iš kitų?
– Reikia žiūrėti savikritiškai. Žmonių lūkesčiai per pastaruosius 15 metų – valdant socdemams arba konservatoriams – nebuvo atliepti. Ieškodami naujų gelbėtojų, žmonės pasirinko tuos, kurie sakė darysią kitaip. Jie išties padarė kitaip, bet akivaizdu, kad nė kiek ne geriau.
Klausimas – gana paprastas: ar tradicinės partijos pasidarė išvadas? Ar pasikeitė? Ar turi idėjų, kaip pakeisti žmonių gyvenimą Lietuvoje?
Galiu kalbėti tik apie socdemus. Priėmėme kadaise smarkiai kritikuotą sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Padarėme tai dar iki tol, kol tokie sprendimai – drauge su valdančiųjų kritika dėl pažadų nevykdymo – tapo madingi.
– Nesutinkate su konservatoriais-krikdemais ir liberalais dėl biudžeto asignavimų gynybos reikmėms didinti iki 2,5 proc. BVP. Kokiais dar esminiais klausimais jūsų požiūriai skiriasi?
– Švietimo sistemos klausimais. Ne veltui nėra nacionalinio susitarimo dėl švietimo. Kalbu ne tik apie privačių mokyklų finansavimą valstybės biudžeto lėšomis, bet ir atranką į mokyklas, didesnės procentinės dalies nuo BVP skyrimą.
Skirtumai dėl gynybos galbūt labiausiai afišuoti, nes mes vieninteliai nepasirašėme atnaujinto partijų susitarimo dėl 2,5 proc. Mano galva, mes pakankamai racionaliai argumentavome, ir nežinau, kodėl sulaukėme tokio didelio puolimo, įvairių etikečių lipdymo.
Noriu priminti, kad tas nacionalinis susitarimas 2014 m. atsirado būtent socdemų iniciatyva, ir tai leido traukti mūsų gynybos sistemą iš gilios duobės.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė turbūt galėtų sakyti, jog tai buvo jos iniciatyva.
– Dieve mano – galime dalintis tą autorystę arba ją perleisti. Svarbu, kad darbas buvo atliktas.
– Jūs – griežtai prieš biudžeto lėšų skyrimą privačioms mokykloms?
– Mes – už Konstitucijos 41 straipsnį, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai sako, kad išsilavinimas valstybinėse mokyklose mūsų vaikams yra nemokamas. O šiandien jis yra mokamas.
36 proc. tėvų moka korepetitoriams. Tėvai moka už vadovėlius, nors valstybė yra įsipareigojusi. Už darželius daugelis taip pat moka. Taigi matome švietimo sistemą, už kurią žmonės moka du kartus: iš pradžių – savo mokesčiais, paskui – kitomis priemokomis.
Nėra tokios privačių mokyklų finansavimo sistemos, kad mokyklos gautų ir valstybinį finansavimą, ir dar – privačių priemokų. Visi rodo pirštu į Švediją, bet juk ten galima pasirinkti: arba dalyvaujate toje sistemoje ir gaunate valstybinį finansavimą, arba apsiribojate tėvų įmokomis.
Negalite sukurti išskirtinių sąlygų nedidelei saujelei vaikų, imdamas ir mokesčių mokėtojų pinigus, ir tėvų įmokas. Tai – nesąžiningas elgesys didžiosios visuomenės dalies atžvilgiu. Tai – socialinio teisingumo klausimas.
– Galbūt didesnių biudžeto lėšų skyrimas išspręstų vadovėlių problemą, bet ar tikrai nebereikėtų korepetitorių?
– Tam, kad tėvai nesamdytų korepetitorių, vaikai mokykloje turi išmokti šiek tiek daugiau. Panašu, kad dabar neišmoksta tiek, kiek turėtų. O problema – per didelės klasės. Individualizuoto požiūrio į vaiką, jo pasiekimus, pažangą jose nėra.
Kaip tą problemą spręsti? Tvarkant mokyklų tinklą. Yra ir mūsų programos, ir užsienio gerų patirčių. Tarkime, Nyderlanduose ir, jei gerai pamenu, Danijoje mokykla, kaip juridinis vienetas, gauna akreditaciją nuo 2 tūkst. mokinių. Tai, suprantama, jungtinės mokyklos: pradinė, pagrindinė, gimnazija.
Dabar turime ydingą praktiką, kai galvojama, kur toliau eis mokytis vaikai, baigę pradinę mokyklą. Jungtinės mokyklos, kurios įgytų savo statusą tik pasiekusios tam tikrą mokinių skaičių, suteiktų apibrėžtumo ir, pagal atitinkamą finansavimo modelį, turėtų pakankamai išteklių, visus mokytojų etatus, mažesnes klases.
Aš neslepiu: mes turime aiškiai apibrėžtą modelį, kaip visa tai įsivaizduojame. Numatę, ką gaus mokytojai, tėvai, mokiniai. Netrukus pateiksime šį savo siūlymą visuomenei vertinti.
Norėdami įgyvendinti šį siūlymą, turime susitarti su socialiniais partneriais. Žiūrėsime, ar mums pritars profesinės sąjungos ir savivaldybės, kurios tiesiogiai už tai atsakingos.
– Ko pirmiausia imtumėtės ir ką darytumėte kitaip nei dabartinė valdžia, jei po 2020 m. rinkimų formuotumėte vyriausybę?
– Labai norėčiau iki tol gauti pritarimo mandatą dėl mokesčių sistemos pertvarkos iš įtakingiausių visuomenės grupių. Turiu galvoje mokytojus, medikus, akademinę bendruomenę, kultūros ir socialinius darbuotojus. Siūlydamas tokią sistemą, kuri leistų pasiekti ir didesnio perskirstymo (ko siekia ir prezidentas, kalbėdamas apie gerovės valstybę), ir sąžiningesnio mokesčių mokėjimo.
Pateiksime aiškų, išbaigtą modelį – kad mokesčiai būtų pateisinami moraline prasme, t. y. būtų teisingi pagal naštos paskirstymo mokėtojams proporcijas, ir – antras dalykas – kad ištekliai būtų pakankami finansuojant išvystytą viešųjų paslaugų tinklą.
– O ką darytumėte su vadinamuoju taršos mokesčiu automobilių savininkams?
– Aš nelabai suprantu tokio fragmentiško kapstymo. Registracijos mokestis importuojamiems automobiliams uždraus tą importą ar tiesiog „užrakins“ automobilius čia? Ką jis išspręs?
– Dabar jau lyg siūlomas nebe vienkartinis mokestis.
– Jei iš tikrųjų norime taršą mažinančio mokesčio, tai jis turi būti, be abejo, kasmetinis, sąlyginai nedidelis ir didėjantis atsižvelgiant į tai, koks variklis, galia, tarša. Ir jis turi būti lengvai administruojamas.
Dabar toks mokestis egzistuoja: tai – kuro akcizas. Kuo daugiau kuro sudegini, tuo daugiau to mokesčio sumoki. Yra ir alternatyvų – kai kuriose šalyse mokama tam tikra papildoma suma prie civilinio draudimo, ji priklauso nuo automobilio amžiaus ir kitų taršos prielaidas kuriančių veiksnių.
Bet pagrindinė blogybė ta, kad dabartiniai mokesčių pasiūlymai atsiranda iš niekur, keičiasi po du kartus per savaitę, paskui apskritai išnyksta, o vėliau iš kur nors vėl išnyra. Neįmanoma, kad tokius siūlymus palaikytų visuomenė.
– Tai ar atšauktumėte dabartinį valstiečių sugalvotą taršos mokestį?
– Mes jam nepritariame. Nerandu argumentų, pateisinančių tai, kas dabar yra daroma. Jei jį priims, mes tikrai persvarstysime ir pateiksime savo siūlymą, kurį bendrais bruožais išdėsčiau. Aš suprantu, kad spaudžia ES, ir tai yra bendras įsipareigojimas mažinti anglies dvideginio kiekį…
– Bet pasirodo, kad, kitaip nei teigia taršos mokesčio autoriai, ES negrasina Lietuvai baisiomis baudomis, jei tokio mokesčio nebus.
– Lietuvoje skamba daug hipertrofuotų, viešiesiems ryšiams pasitelktų argumentų. Lygiai taip buvo sakoma, esą EBPO reikalauja, kad valstybės įmonių valdybos būtų absoliučiai nepriklausomos. Jos tapo absoliučiai nepriklausomos. Bet nepriklausomos – nuo ko? Nuo valstybės valios.
Ir dabar turime skandalų, konfliktų, kai įmonė sako – tam, kad jos veikla būtų pelninga, 15 proc. didins elektros kainą. Ar tai – viešasis interesas? Net nebėra diskusijos šiuo klausimu, nes tos įmonės tarytum veikia komercinėmis sąlygomis. Bet nepamirškime, kad valstybės valdomos įmonės teikia monopolines paslaugas.
– Ar jūs asmeniškai vesite LSDP rinkimų sąrašą, ar patikėsite tai kuriam nors kitam bendražygiui?
– Šitas sprendimas jau priimtas per mūsų partijos tarybos posėdį. Sąrašo formavimo tvarkos apraše nurodyta, kad sąrašo vedlys yra partijos pirmininkas. Ir aš taip suprantu savo funkciją ir strateginę misiją: būti smaigalyje ir prisiimti atsakomybę už viską, nesislapstyti už kito žmogaus, kad ir geriau žinomo nacionaliniu mastu.
– O kaip jūs vertinate Tėvynės sąjungos svarstymus rinkimų sąrašo smaigalyje statyti ne partijos pirmininką, bet nacionaliniu mastu galbūt geriau žinomą, jūsų žodžiais kalbant, Ingridą Šimonytę? Arba valstiečių sprendimą, kad juos į rinkimus vestų nepartinis Saulius Skvernelis?
– Kalbant apie valstiečių fenomeną, aš jų nevertinčiau kaip aiškaus sisteminio pavyzdžio. Tai – tiesiog iš aplinkybių išplaukęs fenomenas.
– Tėvynės sąjunga – tradicinė partija, ne iš aplinkybių plaukusi.
– Tėvynės sąjungos atveju toks sprendimas būtų, mano galva, galbūt apskaičiuotas viešųjų ryšių prasme, bet keliantis daugybę kitų klausimų. Pirmiausia – atsakomybės klausimą. Nes partijos pirmininkas atsakingas už strategijos formavimą ir yra komunikacijos smaigalyje. Jis turi atsakyti už viską. Už lyderio visi turi jaustis saugūs.
– Kokias išvadas jūs asmeniškai pasidarėte iš šiemet triuškinamai pralaimėtos kovos dėl sostinės mero posto ir vėliau jūsų pralaimėtų rinkimų Žirmūnų vienmandatėje apygardoje ne itin gerai žinomai konservatorių-krikdemų politikei?
– Išvados – paprastos: lengva nebus. Nei personaliniuose, nei artėjančiuose 2020 m. rinkimuose. Nes tiesiog statusas, pozicija, ypač didmiesčiuose, nieko nereiškia ir jokio pranašumo nesukuria. Reikia ne tik įtikinti žmones savo siūlymų prasmingumu, bet ir įveikti tam tikrus stereotipus, inercijas.
Galiu šaržuodamas pasakyti, kaip Vilniuje stereotipiškai žiūrima į socdemus: sakoma, kad jie turi būti biedni ir durni. Nes turi atstovauti tam sluoksniui, kuris stovi prie socialinės paramos centrų. O kai pamato nei biedną, nei durną socdemą, tai mano, kad tokį kandidatą turėtų rinktis liberalai ar konservatoriai.
Bet juk akivaizdu, kas didmiesčiuose turėtų balsuoti už socdemus: šeimos, turinčios vaikų. Nes jos labiausiai paliestos to dvigubų sąnaudų principo, kai ir mokesčius sumoki, ir dar sumoki už privačius šeimos gydytojus, korepetitorius, darželius.
– O ar už valstiečius tos šeimos su vaikais nebalsuos dėl vadinamųjų vaiko pinigų?
– Tai yra konceptuali valstiečių klaida – kai jie mano, jog žmonės, gaudami tai, kas jiems ir taip priklauso, ką jie patys sunešė mokesčių pavidalu, bučiuos už tai valstiečiams ranką. Čia pono ir vasalo santykis: „Aš tau daviau, būk dėkingas.“ Žmonės nesijaučia skolingi – o jie niekaip to nesupranta.
– Bet juk pensininkai išties gali būti dėkingi už tai, kad pensijos jiems didėja, o vaikus auginantys žmonės – už tai, kad gauna (na, nebūtinai tiek, kiek jiems buvo žadėta) vaiko pinigų.
– Žmonės gali būti patenkinti, bet patenkintas žmogus nėra įpareigotas jaustis skolingas. Žmonės nėra niekam už nieką skolingi. Už ką? Už tai, kad paėmė mūsų suneštus mokesčius ir juos padalino?
– Vadinasi, nesutinkate su tais, kurie mano, kad Lenkijoje valdančioji „Prawo i Sprawiedliwość“ skina pergales iš dalies dėl skiriamų nemenkų vaiko pinigų?
– Ne. Aš žinau, kodėl jie laimi, ir galiu pasakyti tiesiai šviesiai: priežastis – jų politikos efektyvumas. Tiesiog kai imi ir padarai. O mūsų dabartinės valdžios trūkumas – ji nepadaro. Ji tik sukelia sumaištį. Čia tas atvejis, kai su visais susipyksti ir vis tiek – nepadarai.
– Kai perėmėte partijos vairą, socdemų padėtis Vilniaus mieste buvo bloga, už šią partiją jau kurį laiką nedaug kas balsavo. Tačiau padėtis nepakito į gera. Socdemų Vilniaus taryboje išvis nebeliko.
– Kai turi labai nedaug arba visai neturi, tas skirtumas – labai nedidelis. Bet prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose santykis su visuomene yra pagerėjęs, balsų skaičius renkamas dvigubai didesnis.
Bet mes reformuojame skyriaus veiklą, ir trylikos karžygių vienmandatininkų sąrašas bus tikrai kitoks. Mėginame tuos kandidatus iškelti ne tik iš savo vidaus virtuvės, bet ir tų visuomenės grupių, su kuriomis intensyviai bendraujame. Tikiuosi, kad palaikymo sulauksime, nes tai keičia socdemų veidą.
– 2007 m. rinkimus Vilniuje sugebėjo laimėti net „Tvarka ir teisingumas“. Kaip to vis nesugeba padaryti socdemai?
– Mes išnagrinėjome situaciją ir žinome. Yra aukštesnių pajamų klasė su tam tikrais profesiniais pasiekimais. Jie renkasi tarp konservatorių ir liberalų. Renkamasi tautiniu pagrindu: renkasi lenkus, rusus.
Sunkiai gyvenančių, nusivylusių žmonių dalis kaip protesto formą renkasi Rolandą Paksą arba Viktorą Uspaskichą. O socdemai „įkrenta“ kažkur per vidurį ir neturi savo plačios bazės.
Tą plačią bazę reikia suformuoti, pastūmus kažkurias kitas [partijas]. Ar mums tai pavyks? Manau, pateiksime netikėtų naujų veidų su inovatyviomis idėjomis ir paaiškinsime, kaip jas įgyvendinsime. Čia matau nuoseklios, tvarios, efektyvios politikos ateitį. Nes demagogijos ir emocinio populizmo visiems jau per akis.
– Kurios vietos tikitės Seimo rinkimuose – pagal laimėtų mandatų skaičių?
– Mes lažybų prognozėmis neužsiimame. Daugelis aplinkybių kinta, ir nuo mūsų tai nepriklauso. Bet mūsų tikslas – turėti geresnes pozicijas, nei turėjome po 2016 m. rinkimų.
– Ne žemiau antros vietos?
– Neslepiu: mūsų ambicija – laimėti rinkimus.
– Tai kartokite kaip Ramūnas Karbauskis: „Mes tikrai laimėsime.“
– Manau, kad Ramūno pavyzdys simboliškai labai geras – jis liudija, kad šitas perteklinis pasitikėjimas spjaunant į realias aplinkybes nerodo stiprumo. Jis rodo silpnumą ir net komiškumą.
Jei matote, kad visuomenėje vyksta streikai, protestai, ir sakote, kad viskas gerai, visus rinkimus laimėsite, tai – neatsakingas elgesys. Jis sukelia žmonių pyktį ir nusivylimą.
Taip, mes turime ambiciją laimėti, bet rezultatas priklausys ir nuo mūsų veiksmų, ir nuo to, kaip juos priims visuomenė. Bet mes nesirikiuojame nei antroje, nei trečioje vietoje. Mes iš tiesų jaučiame didelį ir augantį visuomenės palaikymą, kurį atspindi – arba neatspindi – įvairūs reitingai.
– Jei jūsų partija liks trečia, jūs nesitrauksite iš pirmininko pareigų?
– Aš jau sakiau, kad savo pirmininkavimą matau ketverius metus – nuo 2016 m. iki 2020 m. Po 2020 m. rinkimų rengsime suvažiavimą ir spręsime dėl partijos lyderio. Kad ir kaip baigtųsi rinkimai. Jei rezultatai bus prasti, aš trauksiuosi iš pirmininko pozicijų, prisiėmęs atsakomybę.
– O kas yra prasti rezultatai?
– Prasti – tai prastesni nei 2016 m. rinkimų rezultatai. Ir aš pasielgčiau taip ne todėl, kad būčiau priverstas, o tam, kad netrukdyčiau mūsų organizacijai vystytis.