Apie ką mes čia…
Skurdžiai gyvenanti korėjiečių šeimyna diena iš dienos stengiasi pakeisti savo buitį, tačiau tą daro nesėkmingai. Jiems tenka dienas leisti smirdančiame pusiau rūsyje, vogti internetą iš kaimynų ir imtis vienadienių darbų, kurie dažniausiai irgi neatneša jiems jokių pajamų. Tačiau situacija pasikeičia, kai sūnus įsidarbina pas turtingą Parkų šeimą dirbti anglų kalbos korepetitoriumi jų dukrai. Pamatęs įspūdingus savo darbdavių namus ir padaręs išties puikų įspūdį namų šeimininkei, vaikinas sugalvoja gudrų planą, kaip jis galėtų įdarbinti savo seserį, o vėliau ir likusius šeimos narius.
Kūrinio turinys
Kiekvienais metais stengiuosi pasižiūrėti kuo daugiau azijietiško kino, nes, tiesą pasakius, Holivudas ir Europinis kinas kartais nusibosta, o azijietiška kino virtuvė visuomet atsiduoda egzotika bei įdomiais pasiūlymais, kurie sugeba nustebinti savo forma ir idėjomis. Ir labiausiai iš Azijos žemyno mane traukia Pietų Korėjos darbai. Visai neseniai teko žiūrėti nuostabų trilerį „Liepsnojantis“, kuris tapo vienu iš „Kino Pavasario“ perlų, o prieš du metus pasisekė kine pamatyti vieną iš mano pačių mėgstamiausių šio dešimtmečio korėjiečių filmų „Tarnaitė“. Abi šios juostos yra topinės ir vertos peržiūros.
Naujasis Bong Joon-ho darbas irgi yra vertas peržiūros, nes tai vienas iš pačių originaliausių ir įsimintiniausių šių metų kino projektų, kuriam žadami prestižiniai apdovanojimai kaip „Oskarai“. Ir, žinot, ši juosta tikrai yra verta geriausio 2019 metų užsienio filmo titulo, - rašoma pranešime spaudai.
Pirmiausia – tai pati istorija ir jos išdėstymas. Režisierius per pirmąją filmo dalį bando mums pateikti vargingos šeimos idilę su savotišku korėjiečių juodu humoru, todėl ši istorija atrodo ne tik labai juokingai, bet ir nuteikia pakankamai pozityviai peržiūrai, kuri akimirksniu nutrūksta atėjus antrajam aktui. Tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir žvali komedija pavirsta į tamsų ir labai neaiškiai atrodantį trilerį, kuris laiko įtampoje iki pat finalinės filmo akimirkos. Tiesa, įsibėgėjus šiam aktui viskas mums yra aiškiai sudėliojama, nors ir palaipsniui, bet nuostaba išties yra didžiulė. Visgi įsigilinęs į istoriją su komedijos prieskoniu tu nesitiki pamatyti to, ką mums parodo režisierius. Toks siužetinis vingis yra vertas plojimų, nes ne tik peržiūra buvo apversta aukštyn kojomis, bet ir pats poveikis neblogai smogia pačiam žiūrovui ir jo pasąmonei.
Antra – puikūs personažai ir jų daromi veiksmai. Filme turime šiokius tokius antagonistus, bet tuo pačiu, jie atrodo kaip protagonistai, nes kiekvienas jų žingsnis yra labai gerai paaiškintas. Motyvacija kiekvieno iš jų yra pakankamai žmogiška ir nekelianti diskomforto, nes tai yra šeima, o šeima turi būti vieninga. Bet be pagrindinės ketveriukės filme turime turtais aplipusią porą ir dar kelis herojus, kurie priverčia pasijusti ne taip ir gerai, nes būtent nuo jų veiksmų siužetas yra kaitaliojimas kelis kartus. Tai ryškūs, šiek tiek kraupūs ir pakankamai gerai išreikšti herojai, kurie neleidžia nuobodžiauti nei akimirkai.
Trečia – Pietų Korėjos filmams būdingas smurtas ir makabriški elementai, kurie kartais nustebina taip, jog galvoji, kad tu dar to nesi matęs, irgi yra vienu iš svarbiausių „Parazitų“ pliusų. Pridėkime prie to juodąjį humorą, ribotą aplinką, kurioje vyksta veiksmas, ir turime nepriekaištingą uždaros patalpos spektaklį su neįtikėtinai išvystytu saspensu. Toks filmo pateikimas su mano paminėtais elementais sukelia pakankamai daug emocijų, todėl neįmanoma atitraukti akių nuo ekrano, nes nežinia kartais gali būti labiau bauginanti už smurto proveržį, kuris čia irgi yra.
Visumoje, nes nuoširdžiai nenoriu Jums atskleisti visų šios juostos paslapčių ir siužetinių ėjimų, pasakysiu, jog tai yra vienas geriausių 2019 metų filmų ir kol kas pats geriausias šiais metais mano matytas azijietiškas filmas, kuris nei vienai akimirkai neprailgsta laikydamas nežinioje ir įtampoje. Net jeigu nesate azijietiško kino gerbėjai, šią juostą būtina pasižiūrėti vien dėl bendro išprusimo, nes vykstančiame apdovanojimų sezone geriausio užsienio filmo kategorijoje jai nebus lygių.
Techninė juostos pusė
Išoriškai savo sukurta atmosfera ir spalvomis filmai primena daugelį Pietų Korėjos filmų, todėl pernelyg didelės nuostabos šiuo atveju nebuvo, nors aišku visos detalės buvo pateiktos labai kruopščiai. Kas man labiausiai patiko, tai vieta, kurioje ir vyko pagrindinis veiksmas – namai su savo paslaptim. Tad dekoracijos, kurios čia buvo pristatytos, ir žavus interjeras leido pasinerti į šią istoriją apie dviejų socialinių grupių žmonių skirtumus. Kostiumai, grimas ir šukuosenos – atskiras pliusas.
Iš visos techninės dalies labiausiai į akis krenta nuostabus operatoriaus darbas, kurio dėka buvo apčiuoptos visos siužetui reikalingos detalės, emocionalūs veikėjų pasirodymai ir aišku smurtas, būdingas šios šalies filmams. Ir patikėkite, smurto čia yra nemažai ir jis pateiktas iš labai įdomių perspektyvų. Ir viskas aišku dėka efektingų kameros manevrų.
Kitais filmo pliusais tampa atmosferą paryškinanti muzika, stiprus garso montažas bei vaizdo montažas, leidęs pasinerti į šią istorija kelis kartus dėl itin gudriai sugalvotų siužetinių vingių ir kelių netikėtų staigmenų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visi aktoriai šiame filme pasidarbavo iš peties. Vardinti visų tikrai nenoriu, nes nemanau, kad daug kam bus žinomi jų vardai, bet kelis tikrai paminėsiu.
Taigi geriausiai juostoje mano nuomone pasirodė nuostabaus 2003 metų kriminalinės dramos „Prisiminimai apie žmogžudystę“ žvaigždė Song Kang-ho. Jis čia atliko šeimos galvos rolę ir atliko ją nepriekaištingai. Tu pusę filmo nekenti jo suvaidinto personažo, bet antroje juostos siužetinės linijos dalyje tu jam pradedi jausti simpatiją. Tai taip pat ir labai emocionalus pasirodymas, kuris irgi paperka. Antrasis filmo aktorius, kuriam irgi pavyko nustebinti, buvo iš „Traukinio į Busaną“ žinomas Choi Woog-shik. Nesakyčiau, kad ryškiausia filmo rolė, bet kad pati įtikinamiausia, tai tikrai.
Iš moterų geriausiai filme pasirodė Jo Yeo-jeong, Park So-dam ir Jang Hye-jin. Visos trys damos atliko ganėtinai įdomias roles, kurios dalinai ir stumdė pačią siužetinę liniją. Visgi ant jų personažų pečių ir gulėjo vos ne pačios įdomiausios siužetinės linijos dalys.
Verdiktas
„Parazitas“ – unikalus savo makabriškai patrauklia idėja ir jos nepriekaištingu įgyvendinimu trileris, kuris dar kartą mums visiems įrodė, koks gi daugiasluoksnis ir universalus yra Pietų Korėjos kinas. Ši juosta – aukščiausio lygio saspenso pavyzdys, kuris veikia taip gerai dėka nuostabiai parašyto scenarijaus, solidžios režisūros, puikiai savo roles atlikusių aktorių, fantastiškos techninės dalies bei baugios ir nežinioje laikančios atmosferos. Tad praleisti šio reginio nevalia jokiam save gerbiančiam kino mylėtojui.
