„Cafe Muse“ – štai toks pavadinimas ranka dailiai parašytas kabo prie kavinės įėjimo pačiuose Musninkuose, o ten, įkišus nosį, galima uosti ir šviežiai keptų kruasanų kvapą.
Kavinėje stalelių nedaug, vos keletas, tačiau ir tie patys laisvi ilgai neužsibūna, mat kai lankėmės, kavinė veikė dar visai neilgai, todėl išbandyti naują vietą traukte traukė ir smalsuoliai.
Šeimininkai, Kristina Zaveckienė ir Vincentas Degeorge, kaip ir įprasta, sukasi prie prekystalio, taiso arbatą, pasitinka klientus, tačiau paprašyti papasakoti apie verslą labai trumpam sutinka prisėsti šalia.
Vincentas – prancūzas, jis pasakoja į Lietuvą atvykęs jau prieš gerus dešimt metų, o čia jį atvedę ne kas kitas, kaip tuometinis darbas vienoje grybų gamykloje. Ten, kaip pasakojo, suveždavo grybus iš viso pasaulio, taip pat, ir Lietuvos, o tai ir lėmę jo apsilankymą mūsų šalyje.
Vėliau jis sakė čia darbo reikalais susibendravęs su lietuviu Viktoru iš Alytaus, jie pradėję drauge dirbti, o paskui prancūzas jau neatsilaikęs ir lietuvaičių grožiui.
„Susiradau pirmąją merginą iš Lietuvos. Ji nekalbėjo nei prancūziškai, nei angliškai, tik rusiškai ir lietuviškai, o aš nemokėjau šių kalbų. Tada susiradau vieną seną prancūzų-lietuvių žodyną ir su ja bendravau jo pagalba“, – su šypsena atsiminė Vincentas, šiandien sklandžia lietuvių kalba jau pats kalbantis be žodynų pagalbos.
Tiesa, jo atmintyje, ne tik lietuvių merginos, bet ir žvarbios lietuviškos žiemos. Vyras sakė puikiai atsimenantis stingdantį pirmojo apsilankymo žiemą Lietuvoje šaltį, mat tada buvę -30 laipsnių.
Vėliau Vincentas pasakojo su kolegomis ėmęsis verslo ir iš Indijos vežęs indiškus drabužius bei daiktus, o sužinojęs, kad Lietuvoje tokiu verslu užsiimančių nėra daug, atvyko apsidairyti ir į Vilnių.
„Tada smilkalus, drabužius, papuošalus vežiau į Lietuvą, bet čia viską diktuoja mados, o mada praėjo“, – dėl greitai pasibaigusio verslo apgailestavo jis, tačiau vėliau sakė susipažinęs ir su dabartine savo gyvenimo drauge Kristina.
Paklaustas, kaip gimė ši jųdviejų kavinė Musninkuose, jis pasakojo, kad tai buvo bendra poros idėja.
„Aš pats dirbau Prancūzijoje restorane ir norėjau pasinaudoti šia patirtimi, įkurti susitikimo vietą. Kernavė nuo čia – tik 15 min. kelio, bet ten turistas ne visada ras vietą prisėsti, nes ten kavinės ir restoranai dirba tik vasarą, o ne vasarą žmonėms nėra kur užsukti kavos, suvalgyti torto, prancūziško kruasano“, – kalbėjo jis ir sakė, kad šiandien namuką, kuriame gimsta skaniausi kepiniai, Vincentas yra įsigijęs ir yra jo šeimininkas, o čia anksčiau buvusi žydų kepyklėlė, kur buvo kepama duona ir bandelės.
Pati Kristina pastebėjo, kad baisu, jog mažame miestelyje į naują kavinę niekas neateis, jai nebuvo, o ji ir pati esanti mažų miestų mylėtoja ir tikinti, kad jie tikrai atsigaus, tik kažkam reikia imtis iniciatyvos.
Tiesa, pora kaip susitarusi tvirtino, kad klientų jiems kol kas netrūksta, o savaitgalį jų, kaip kokioje Vilniaus senamiesčio kavinėje.
„Matyt, reikėjo čia tokios vietos. Kai ruošėmės, žmonės vis klausinėjo, kada pradėsime dirbti“, – atsiminė ji. Paklausta, į kokius klientus labiau orientuojamasi, į vietinius musnikiečius, ar į vykstančius pro šalį, Kristina sakė, kad jų neišskiria.
„Orientuojamės į visus žmonės, kurie atvyks“, – pridūrė ji, tačiau sakė, kad prieš atidarant kavinę netrūko ir skeptiškų vietinių nuomonių, kurie sakė, kad verslas nepavyks.
„Bet mes dirbame patys, neturime jokių įsipareigojimų“, – pabrėžė ji ir tikino, kad pora šiandien drauge tiek darbe, tiek bendruose namuose, o klientus aptarnauja ir už prekystalio sukasi visomis savaitės dienomis, išskyrus pirmadienius.
