1984-ųjų gruodžio 3-iosios ankstyvo rytmečio valandomis dar pusiau miegantys Bopalo (miestas Indijoje) gyventojai ėmė nevaldomai kosėti. Kai mėgino įkvėpti oro, jų akys ašarojo. Netrukus jie ėmė vemti, o po kelių valandų jau buvo negyvi, rašo allthatsinteresting.com.
Ūmai užėjusių simptomų priežastis – mirtinai nuodingo chemikalo metilizocianato, trumpiau –MIC, nuotėkis iš netoliese buvusios bendrovei „Union Carbide“ priklausiusios pesticidų gamyklos. Dujos ėmė smelktis vėlų praeitos dienos vakarą, maždaug 23.00 val. Iki antros valandos nakties į atmosferą jau buvo išmesta 40 metrinių tonų cheminės medžiagos. Didžiulę grėsmę keliantis debesis slinko link Bopalo.
Metilizocianatas – neįtikėtinai toksiškas junginys, paprastai naudojamas gaminant pesticidus. Bopalo gyventojai gavo pajusti jo poveikį: dujos skatino skysčio išsiskyrimą plaučiuose. Didžiausią skaičių aukų sudarė vaikai. Metilizocianatas sklando palei žemę, todėl vaikams dėl jų nedidelio ūgio teko didžiausios nuodo koncentracijos.
Dujų įkvėpė daugiau nei 200 tūkst. vaikų. Nelaimės mastą didino tai, kad vietos ligoninės buvo visiškai nepasirengusios priimti be atvangos plūstančios apsinuodijusių dujomis minios.
Nukentėjusiųjų srautas nesiliovė kelias valandas, tačiau nebuvo kam jais pasirūpinti. Galėdami tik spėlioti, kokių dujų miesto gyventojai prisikvėpavo, ir beveik neturėdami tinkamų gydymo priemonių, medikai buvo beveik bejėgiai palengvinti žmonių kančias.
Tuo laiku, kai virš Bopalo sušvito saulė, daugiau nei 3 tūkst. piliečių, galima sakyti, skendo savo pačių organizmo skysčiuose.
Remiantis oficialiais duomenimis, tuojau po tragedijos mirė 2 259 žmonės. Tačiau per paskesnius metus nuodingų dujų poveikis tapo dar 15 tūkst. asmenų mirties priežastimi. Liūdna statistika įvykusią tragediją verčia vadinti daugiausia aukų pareikalavusia pramonine avarija.
Kai aukų šeimos rinkosi laidoti artimųjų, tauta mėgino suvokti, kas iš tiesų atsitiko. Avarijos aplinkybes aiškinęsi tyrėjai nustatė labai rimtų darbo saugos pažeidimų, padarytų dėl gamyklą valdžiusios įmonės kaltės.
Įtrūkusio bako aušinimo sistema, turėjusi palaikyti skystą metilizocianato konsistenciją ir neleisti jam virsti dujomis, prieš porą metų buvo išmontuota ir nesugrąžinta į vietą. Neveikė ir valymo sistema – ji buvo išjungta, o degimo sistema, turėjusi sudeginti besismelkiančias dujas, buvo nepakankamai galinga, kad užkirstų kelią nuotėkiui.
Gamyklos darbininkai, nustatę nuotėkį, įjungė pavojaus signalus, tačiau pranešti apie visuotinį pavojų gretimame mieste, jiems draudė įmonės politika. Taigi, neįspėtiems Bopalo gyventojams nebuvo palikta jokių galimybių kur nors išvykti, kad išvengtų besiartinančių dujų keliamo pavojaus. Daugelis suvis nežinojo, kad įvyko nuotėkis, kol virš galvų pradėjo telktis dujų debesis.
Per kelis paskesnius mėnesius pradėjo reikštis uždelstas dujų poveikis; jo pasekmės – dar keli tūkstančiai mirčių. Turint omenyje, kad įkvėpus dujų sveikatos problemos gali trukti metų metus, sunku tiksliai pasakyti, kiek žmonių mirė prieš laiką ir iš esmės dėl to, kad įvyko nuotėkis. Remiantis „The New York Times“ publikacija, nuotėkio aukomis tapo 2 tūkst. piliečių, o „Union Carbonide Corporation“ tvirtina, kad aukų skaičius – 5,2 tūkst.
Vietos valdžia neilgai trukus apkaltino „Union Carbide“ vadovą Warreną Andersoną žmogžudystėmis per aplaidumą. Kai, reaguodamas į katastrofą, jis atskrido į Indiją, tuojau pat buvo suimtas. Galop, už užstatą paleistas W. Andersonas pabėgo iš šalies.
Įmonė įkūrė fondą, į kurį buvo surinkta keletas milijonų dolerių, skirtų nukentėjusiųjų kompensacijoms. Daugelis Bopalo tragedijos aukų jokių pinigų, deja, taip ir negavo, o kai kuriems, netekusiems artimųjų, tebuvo sumokėta po kelis šimtus dolerių.
Be paties nuotėkio fakto, tenka kalbėti ir apie liekamąją taršą, kuri faktiškai nėra galutinai eliminuota. 2014 metais vyriausybė turėjo priimti sprendimą dalyti Bopalo gyventojams geriamąjį vandenį. Taip elgtis buvo nutarta, kai paaiškėjo, kad užterštos ir vandens sistemos. Net šiandien tas regionas lenkia visą šalį apsigimimų skaičiumi.
Nors nuo tragedijos praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, įvairiose pasaulio vietose tęsiasi Bopalo tragedijai neabejingų žmonių protestai, nukreipti prieš įmonę, nesiėmusią būtinųjų veiksmų.
„Noriu, kad Bopalo memorialas atitiktų tarptautinius standartus, lygiai kaip tas, kuris pastatytas Hirošimoje. Jis turi priminti žmonėms ir būsimoms kartoms, kad tai tragedija, kuriai nevalia leisti pasikartoti“, – sakė Indijos politikas Vishwasas Sarangas, atsakingas už po tragedijos teikiamą paramą ir reabilitaciją.
Vis dėlto apie kokio nors memorialo statybą bus galima kalbėti tik tada, kai valdžios pareigūnai pasirūpins, kad gamyklos teritorija būtų išvalyta nuo daugiau nei 300 tonų ten tebesančių toksiškų atliekų. Pirmieji bandymai tai padaryti įvyko tik prieš ketvertą metų. Tada buvo sudeginta maždaug 10 tonų atliekų, o likusioji dalis, bent iki 2016-ųjų, kaip rašoma qz.com publikacijoje, taip ir liko, kur buvusi.
Vietiniai aktyvistai, šiaip ar taip, su džiaugsmu sureagavo į pavėluotus vyriausybės veiksmus.
„Būsimas memorialas primins pasauliui apie tragediją ir paskatins rūpintis, kad nepasikartotų ko nors panašaus, įkvėps darbuotis, kad žmonės jaustųsi apsaugoti nuo tokių tragiškų incidentų“, – kalbėjo Abdulas Jabbaras iš organizacijos „Bhopal Gas Peedit Mahila Udhyog Sangathan“, siekiančios, kad būtų atkreiptas deramas dėmesys į incidentą išgyvenusius žmones.
Aktyvistas pridūrė, kad jo suburta grupė savo reikalavimus kartoja 20 pastarųjų metų.