Didžiausia NATO problema per pastaruosius kelis metus tapo skirtingi požiūriai į aljanso prasmę ir perspektyvą. Požiūrių skirtumus geriausiai iliustruoja JAV ir Prancūzijos lyderių konfliktas bei vis didesnę įtampą organizacijos viduje kelianti Turkija.
Donaldas Trumpas nuo pat savo kandidatavimo į prezidento postą pradžios neslėpė skeptiško požiūrio į NATO. Jo pastabos apie NATO kaip „atgyvenusią organizaciją“ ar nuolatiniai skundai dėl per mažo kitų valstybių indėlio kėlė ir kelia sąjungininkų nerimą dėl dabartinės Baltųjų rūmų administracijos ryžto išsaugoti Europos saugumo architektūrą.
Tai, kad partneriai Europoje per mažai išleidžia savo pačių gynybai ir bando permesti didelę atsakomybės naštą JAV dar 1963 metais kalbėjo Johnas F. Kennedy. Šis motyvas kiek nuosaikesne forma pasikartodavo ir kitų (ypač respublikonų) prezidentų lūpose.
Situaciją iš dalies išjudino Krymo aneksija ir Rusijos pradėti kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje. 2014 metų susitikime Velse pradėti pokyčiai ir naujai motyvuotas pasižadėjimas didinti lėšas gynybai bei rimtai žiūrėti į rytinio aljanso flango apginamumą sutvirtintas ir 2016 metų susitikimo Varšuvoje.
D. Trumpo nuolat kartojamas motyvas apie per menką finansinę dalį skiriančias kai kurias NATO valstybes vis dar pagrįstas. Bet ar iš tikrųjų atsakymas glūdi tik simbolinės 2 proc. ribos pasiekime?
Antra skaudžios, bet teisingos kritikos aljanso veikimui dalis – Prancūzijos lyderio Emmanuelio Macrono pastebėjimai. Jei D. Trumpas turi argumentų dėl kitų NATO narių ilgamečio savanaudiško pasitikėjimo amerikiečių parama, tai Prancūzijos prezidentas turi argumentų kalbėdamas apie NATO dabartį.
Skandalingai nuskambėjusi E. Macrono frazė apie „NATO smegenų mirtį“ konstatuoja rimtus įtrūkimus sąjugininkų pasitikėjimo lauke. Problemas geriausiai atskleidė aljanso narės Turkijos savavališka invazija į Šiaurės Siriją, kurią lėmė toks pats vienašališkas D. Trumpo sprendimas atitraukti iš regiono amerikiečių karius.
Problema ta, kad tiek D. Trumpas, tiek E. Macronas teisūs savo kritiniuose pastebėjimuose, tačiau jų siūlymai ar ateities vizijos kelia rimtų klausimų. Jei D. Trumpas į saugumo situaciją žvelgia merkantilistiškai ir netiesiogiai leidžia suprasti, kad klausimas dėl amerikiečių pažadų laikymosi gali būti nulemtas gynybai skiriamos finansų dalies, tai E. Macronas demonstruoja naivų oportunizmą.
Lietuva atsiduria grėsmingoje zonoje tiek kylant klausimų dėl dabartinio JAV prezidento gebėjimo suvokti rytinės aljanso dalies apginamumo svarbą, tiek stebint Prancūzijos norą kurti tik Europos Sąjungai taikomą gynybos planą, kuriame gerokai nureikšminama dabartinio Rusijos režimo grėsmė.
Akivaizdu, kad rimčiausiu trikdžiu susitarti ir veikti viename lygmenyje tampa ne finansavimo, o solidarumo trūkumas. Solidarumo trūkumą Londono susitikime pademonstravo Turkija, prieš renginį įskėlusi mažą panikos kibirkštį kalbomis apie nesutikimą skirti paramą Baltijos šalių gynybai, jei nebus atsižvelgta į jos interesus.
Turkijos situacija NATO reikalauja atskiros apžvalgos, tačiau vienas faktas aiškus – didžiausia problema Ankaroje yra Recepo Tayyipo Erdogano nedemokratiško režimo interesai. Turkai tik kita šios nesolidarumo ir asmeninių politinių interesų iškėlimo virš aljanso sėkmės tendencijos pusė.
Sudėtingą NATO situaciją lemia ne tik vis labiau spaudžiančios išorinės Rusijos, Kinijos ar globalaus terorizmo grėsmės. Problemos kyla ir dėl NATO tapatybės krizės bei bandymų ją spręsti tempiant antklodę į sau naudingą pusę.
Vis rimtesne ir sudėtingesne problema tampa Kinija, kibernetinio saugumo, ekonominių įtakų ir naujų, sunkiai teritoriškai apibrėžiamų terorizmo formų pavojai.
Šalia išplitusio galimų grėsmių ir priešų lauko egzistuoja ir pasitikėjimo problemos. Dabartinė JAV administracija jau ne kartą nepagarbiai nustūmė savo sąjungininkus Europoje į nereikšmingas pozicijas. Tiek Irano, tiek Šiaurės Korėjos, tiek veiksmų Sirijoje ar Irake klausimais JAV nėra linkusi tartis su partneriais.
Jei Baracko Obamos tikslas buvo suburti britus, prancūzus, vokiečius ir gauti jų palaikymą esminiais saugumo klausimais, tai D. Trumpas partnerius traktuoja kaip potencialius ar net ir esamus (prekybinio karo) priešus.
Tai akivaizdžiai nepatinka Prancūzijos įtaką Europoje stiprinti norinčiam E. Macronui. Didelio susižavėjimo ir augančio pasitikėjimo amerikiečių veiksmais nedemonstruoja ir kiti Vakarų Europos lyderiai.
Pasitikėjimo trūkumas aljanso lyderių gretose lemia tai, kad atskiros valstybės pradeda dreifuoti link nacionalinių interesų gynybos ir bando išsirūpinti sau asmeninę amerikiečių protekciją (kaip Lenkija ar Baltijos šalys) arba krypsta link flirtavimo ir atskirų naudingų susitarimų paieškų su Rusija (Turkija).
Prieš būsimą NATO lyderių susitikimą šie klausimai lieka atviri, o problemos neišspręstos. Aljanso viduje daugybė specialistų ir politikų, kurie puikiai supranta jo svarbą ir poreikį stiprinti pajėgumus, tačiau tokiems žingsniams reikia ir politinės lyderystės.
Dabartinė politinė situacija, nacionalinio intereso iškėlimas virš tarptautinių bendrijų, JAV vertybinės lyderystės trūkumas kelia didelę grėsmę pažeidžiamoms ir nuo situacijos balanso priklausomoms valstybėms kaip Lietuva.
Norėdami užtikrinti savo saugumą, turime imtis diplomatinės lyderystės ir bandyti vienyti išsiskiriančias aljanso lyderių pozicijas bei NATO ateities naratyvus. Tikėti ir deklaruoti NATO svarbą, skirti savąją lėšų dalį nebeužtenka. Metas mokytis įtikinti ir mažiau grėsmę jaučiančius ar suprantančius partnerius.