Žodžiu, viskas prasidėjo po antro vaiko gimimo. Tiksliau, po pirmo – lytiniai santykiai sumažėjo iki karto per savaitę, tada – per mėnesį ir galiausiai „per šventes“. Laimė, bent tiek. Gimus antram vaikui žmona buvo nepaprastai laiminga, nešiojau ją ant rankų, visiems džiaugėmės, kad pasiekėme kažkada juokais ištartą tikslą – turėti berniuką ir mergaitę...
Deja, atėjus šeimyniniams džiaugsmams, vyriški išėjo. Po trejų metų celibato aš, pasakysiu tiesiai, ėmiau laipioti sienomis ir kelti žmonai ultimatumus. Aišku, ir anksčiau mėtydavau užuominas, bet kartą trūko plionkė.
O tada ir prasidėjo.
Išgirdau, kad esu iškrypęs, nukrypęs, pakrypęs ir dar visoks kitoks nenormalus padaras, su kuriuo, nelaimė, tenka spaustis viename bute. Apie vardus, nurodančius, jog turėčiau gyventi tvarte, nekartosiu.
Mano klausimas: ką daryti? Aš myliu savo žmoną. Kartu ištvėrėme ir šilto, ir šalto. Noriu mylėtis su ja. Atsiprašau. Labai atsiprašau. Gal man išgerti antidepresantų – ir nuotaika pakiltų, ir kai kas visam laikui nusileistų? Bandau dirbti ir išsilieti sporto salėje, bet to neužtenka. Apie visokias prostitutes nė nepradėkite – „užuosiu bent kvapelį, nė dienos prie vaikų nebebūsi“. Baisu, į kokią situaciją papuoliau. Neišmanau, ką daryti, kur dėtis.
Jau tikrai nenormalus jaučiuosi, kažkoks maniakas. Gal kokie seksologai ką patartų? Ar esu pasmerktas seksualinei vienatvei dėl šeimos?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!