Profesore, pradėkime nuo statistikos. Kas ir kiek serga infarktu?
O. Gustienė: Galbūt iš pradžių reikėtų įvardinti, kas tai per liga, nes neretai pacientams kyla toks klausimas. Jie klausia, ar man buvo širdies „plyšimas“. Tai yra liga, kai visiškai užsikemša vainikinė arterija, kuri maitina dalį širdies raumens, dėl to širdies raumuo dalinai miršta ir yra pažeidžiamas. Miokardo infarktą daliname į 2 tipus: didelį infarktą, kai galima jį atpažinti iš elektrokardiogramos, juo kasmet Lietuvoje suserga apie 3 tūkstančius pacientų.
Kitas tipas yra mikroinfarktas, kuriam nustatyti papildomai reikia ir kraujo tyrimo, juo serga kasmet 2 tūkstančiai pacientų. Kiek pacientų miršta ir nepatenka į didžiąsias Lietuvos ligonines, būtų dar kitas klausimas.
Infarktą dažniausiai įsivaizduojame, kai žmogus griebiasi už širdies, griūna ir miršta. Tačiau ar tiesa, kad kartais nutinka taip, jog žmogus net nepajuto ir nežino, kad patyrė infarktą?
R. Kubilius: Dažniausiai, kai pacientas atvyksta patyręs ūminį miokardo infarktą, jo požymiai yra nesunkiai atpažįstami. Žmogus skundžiasi, kad pirmą kartą atsirado didžiulis skausmas už krūtinės ląstos. Tačiau kartais ūminis miokardo infarktas pasireiškia ir nelabai jam būdingais požymiais. Neretai pacientas numoja ranka į naujai atsiradusį kairės rankos dilgčiojimą, skausmo plitimą į žandikaulį, kartais dėl to net nesikreipia pas gydytoją arba kreipiasi pavėluotai.
Labai retais atvejais pasireiškia pablogėjusiu virškinimu, pykinimu, vėmimu. Tada žmogus gydosi pats iki tol, kol yra priverstas kviesti greitąją pagalbą, būna praėjusios jau kelios paros ir gydytojai padėti gali labai nedaug kuo, arba išvis niekuo. Tokių žmonių gyvenimo kokybė smarkiai suprastėja. Dažniausiai greitosios pagalbos nenori kviestis ir namiškiams jiems iškviesti neleidžia vyrai.
Kiek laiko trunka liga, ar tik tuo metu, kai žmogus griebiasi už širdies ir griūna?
O. Gustienė: Kaip kolega paminėjo, įprastiniu atveju infarktą galima atpažinti iš šių požymių: skausmas krūtinėje būna vidutinio intensyvumo arba intensyvus, pacientas jį rodo gana plačiai plintantį kairėje krūtinės ląstos pusėje, dažnai delnu pridengęs tą pusę, žmogus išblyškęs, išpiltas šalto prakaito, neretai jaučia dusulį ir mirties baimę. Kai jaučiamas skausmas pilvo duobutėje, diagnozuoti yra sunkiau. Rekomendacija – jei pacientui, kuriam apibūdinti simptomai tęsiasi 20-30 minučių, reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą (GMP) tam, kad ši diagnozė būtų patvirtinta arba paneigta. Jei pasitvirtins, kad tai infarktas, žmogus iškart bus nuvežtas į tą ligoninę, kurioje intervenciniu būdu galima atverti uždarytą vainikinę arteriją, implantuoti stentą. Jei pacientas eina į polikliniką, laukia šeimos gydytojo konsultacijos, prarandamas brangus laikas.
R. Kubilius: Dar noriu pabrėžti ir pirmuosius simptomus, nes patyrę ūminį miokardo infarktą neretai būna ir prieš jį jautę požymius. Pasako, kad pirmuosius simptomus yra jautęs jau prieš keletą mėnesių. Žmogus prisimena, kad nedidelio fizinio krūvio metu ar lipant laiptais tenka sustoti dėl atsiradusio nedidelio maudimo, dilgčiojimo už krūtinės ląstos, atsiradusio dusulio. Tai signalizuoja, kad prasideda išeminė širdies liga. Taip pat ligą nustatyti padeda paciento išvardinti rizikos veiksniai: arterinė hipertenzija, mažas fizinis aktyvumas, didelis cholesterolio kiekis ir rūkymas.
Apie prevenciją pakalbėsime dar šiek tiek vėliau. Visgi infarktas nėra toks netikėtas ir gali tęstis netgi 20-30 minučių ar ilgiau?
O. Gustienė: Miokardo infarktas yra būklė, kai kraujagyslė jau yra pilnai arba beveik pilnai uždaryta, tai yra ūminė būklė. Tai, ką minėjo profesorius, yra priešinfarktinės būklės, kurios gali tęstis keletą savaičių iki šito įvykio. Pats infarktas įvyksta staiga, neretai 4-5 valandą ryte, dėl pasikeitusio kraujo krešumo. Šią būklę taip pat išprovokuoja stresas, neadekvačiai didelis fizinis krūvis. Tačiau labai dažnai prieš ūminį infarktą jaučiami krūtinės anginos požymiai, į kuriuos pacientas numoja ranka. Nors turėtų eiti pas gydytoją, jam būtų atlikti tyrimai ir suteikta pagalba. Deja, dažniausiai įvykus infarktui, jis ištinka staiga, todėl labai svarbu, kokioje vietoje tuo metu yra žmogus – vienas ar ne.
Kiek tokių atvejų, kai žmogus kreipiasi pavėluotai?
R. Kubilius: Pastaruoju metu visuomenė tikrai nemažai dėmesio skiria ūminėms ligoms, taip pat ir infarktui. Tie pacientai, kurie pas mus atvyksta jau įvykus šiai ligai, dažniausiai sako, kad nereagavo į pirmuosius simptomus, galbūt neturėjo pakankamai žinių ar buvo suklaidinti. Praėjusių metų duomenimis, Kauno GMP kasdien sulaukdavo apie 50 skambučių, kurie sakydavo, kad atsiradęs skausmas krūtinės ląstoje. Tai vienas dažniausių simptomų, dėl kurių žmogus kreipiasi į GMP. Vis dėlto norėtume, kad geriau pacientai kreiptųsi dažniau nei reikia, nei per retai, nes kuo greičiau bus suteikta pagalba, tuo daugiau medikai galės padėti.
Ar būna tokių atvejų, kad žmogus tikrai nieko nejaučia, nors jam įvyksta infarktas?
O. Gustienė: Būna, kad nustatome vadinamą pravaikščiotą miokardo infarktą, vėliau, kai klausinėjame paciento, paaiškėja, kad dusulys ar kiti simptomai buvo, tik jis nekreipė dėmesio. Dažniausiai tai būna pacientai, kurie turi sumažėjusį skausmo jutimo slenkstį, pavyzdžiui tie, kurie daug metų serga cukriniu diabetu, kuriems yra sutrikusi inkstų funkcija, serga kitomis lėtinėmis ligomis ar yra senyvo amžiaus. Tuo metu jaunam pacientui skausmas būna itin stiprus, net iki sąmonės netekimo. Paradoksas, bet jaunam žmogaus infarktas dažniau baigiasi staigia mirtimi nei vyresniam. Taip yra dėl to, kad dažniausiai jis įvyksta esant beveik normalioms vainikinėms arterijoms.
R. Kubilius: skausmas gali būti migruojantis ir pasikartojantis. Jam praėjus, pacientas pamiršta ir pasikartojus kitoje vietoje, jo netapatina su ta pačia liga. Tačiau tas skausmas jau paliko pėdsaką širdies raumenyje susilpnindamas jo funkciją.
Tikriausiai kiekvienam gyvenime yra suskaudę širdį. Kaip žinoti, kada dėl to jau reikia sunerimti?
O. Gustienė: Kiekvienas esame individualus ir turime skirtingą riziką susirgti miokardo infarktu. Vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai, ilgus metus rūkantys, turintys padidėjusį kraujospūdį, nutukimą, sergantys cukriniu diabetu ir nejudrūs turi didžiulę riziką širdies ligai. Taip pat pamirštame įvertinti genetiką – galbūt šeimoje kažkas jau yra turėjęs miokardo infarktą, staigiai mirė, ypač jaunesniame amžiuje.
R. Kubilius: Be to, kai kurie rizikos veiksniai yra nejaučiami, tokie kaip padidėjęs cholesterolis, kraujospūdis. Beveik visos moterys, kurios patiria ūminį miokardo infarktą, yra rūkančios.
Turbūt labiausiai gąsdina jaunų žmonių, pavyzdžiui, 30-mečių mirtys dėl šios ligos. Įsivaizduokime tokį vyrą, kurio šeimoje buvo staigių mirčių nuo infarkto, jis rūko, patiria stresą, bet iš esmės jaučiasi gerai. Ką jam daryti?
R. Kubilius: Tai tikriausiai dideli spąstai, nes, kaip ir sakiau, ne visi simptomai jaučiami. Nuo 25 metų mes galime įvertinti žmogaus riziką mirti nuo širdies ligos, ir, jei ji didelė, pacientui sudaromas gydymo planas. Jei pacientas jaučiasi gerai, gydymo plano nesudarome ir po 5 metų vėl kviečiame atvykti pasitikrinti.
Kaip manote, kada ir kam reikia tirtis cholesterolį? O gal nereikia?
O. Gustienė: Manau, cholesterolį turėtume išsitirti kiekvienas, kai esame vyresni nei 40 metų. Bet, jei šeimoje jau buvo polinkis sirgti tokiomis ligomis, cholesterolį reikia išsitirti anksčiau.
Kiek savo darbo reikia įdėti ir kokio, kad sumažintume šios baisios ligos riziką?
R. Kubilius: Pacientas didelį dėmesį turėtų teikti mitybai, esamų rizikos veiksnių korekcijai ir tinkamam fiziniam aktyvumui. Šios rekomendacijos, kad ir kaip pasikartojančiai jos skambėtų, yra pamatas tiek širdies, tiek onkologinių ligų prevencijai.
Ir pabaigai. Tikriausiai vien šiandien 50 žmonių skambina į Kauno GMP dėl suskaudusios krūtinės. Ką turėtų daryti artimieji ir pats žmogus?
R. Kubilius: Yra buvę tokių atvejų, kai artimasis, ištiktas streso, sutrinka ir bėga ieškoti pagalbos į laiptinę. O ten praleidžia auksines minutes, kai tuo metu namuose artimasis miršta, nes jam neatliekami krūtinės ląstos paspaudimai. Nepaisant to, kad vėliau gaivinimas teikiamas profesionaliai, širdies veikla atstatoma, bet smegenų veikla jau pažeista. Jei mūsų tėvai gyvena vieni ir paskambina, jog jiems bloga, turėtume lėkti kuo greičiau teikti jam pagalbą arba prašyti to kaimynų. Turime reaguoti rimtai.
