Nors keli praėję skyriai buvo tokie egzotiniai ir ezoteriniai, kad daugelis jūsų galėjo pasijusti būrimo salone, dabar vėl metas grįžti į konkretų gyvenimą, ir nieko nėra konkretesnio negu jūsų svajonės.
Dažnas galvoja apie svajones, kaip apie tokį beveik vaikišką, nerimtą dalyką, neapčiuopiamą, kartais juokingą, beveik kaip apie pasakas, sapnus ir neblaivias fantazijas. Tai visiškai neteisingas ir jums labai kenkiantis svajonės nuvertinimas. Svajonė yra jūsų gyvenimo strateginio lygio planas, kažkas panašaus į tai, kas kinematografe vadinama „treatment“ (lietuviško atitikmens šis terminas neturi), tai yra, filmo aprašymas maždaug keturiasdešimtyje mašinraščio puslapių, jau nebe vieno puslapio santrauka, bet dar ir ne scenarijus, kuriame surašytas kiekvienas žodis, kuriuos sakys aktoriai.
Svajonė yra tai, kaip jūs norite matyti savo ateitį ar tam tikrą savo būsimo gyvenimo dalį, ji yra detalesnė ir konkretesnė, negu vizija, tačiau dar be konkrečių įvykių datų kalendoriuje, dažniausiai be dalyvių ir priešininkų vardų ir priemonių sumanymą pasiekti, ir be būdų neutralizuoti tuos, kas jūsų svajonės norės neleisti įgyvendinti (tokių žmonių visada pasitaikys jūsų kelyje, neturėkite iliuzijų, kad jų galima išvengti).
Be svajonės nėra pasiekiama gyvenime nieko, ir absoliučiai visi svarbūs dalykai prasideda nuo svajonės – ir geri, ir pikti sumanymai be svajonės neįvyksta. Svajonė yra privaloma lygiai taip pat, kaip yra privaloma vyro ir moters sueitis, kad galėtų gimti vaikas (neskaitant, žinoma, dirbtinio apvaisinimo atvejų, bet mes nekalbame čia apie dirbtinius variantus, nors lygiai taip pat, techniškai, žmonės be svajonių irgi kai ką gali sukurti, vykdydami instrukcijas ir algoritmus, kuriuos jiems sukūrė tie žmonės, kurie turėjo svajonių). Žinoma, ne kiekviena ir net ne kas dešimta svajonė baigiasi rezultatais ir pasiekimais, lygiai kaip ir ne kiekvienas lytinis santykis baigiasi kūdikiu (nors malonus būna dažniausiai, kaip ir svajojimas).
Tačiau dar kartą pabrėšiu – be svajonių nieko nebūna. Tiems iš žmonių, kurie skaito šį paskaitų ciklą ir pamokymus apie tai, kaip būti laimingu (tai maždaug dešimt procentų geriausių žmonių, ir tuojau mes apie tai pakalbėsime), yra žinomas labai geras posakis:
„Tie, kas neturi savo svajonių, leidžia gyvenimą, vykdydami svetimas.“ Šitą posakį galima išversti iš lietuvių kalbos į lietuvių kalbą dar baisiau ir labiau negailestingai. „Vienintelis būdas negyventi, tarnaujant kitų žmonių svajonėms ir sumanymams, yra turėti savus ir tarnauti jiems.“ Pusinio varianto nėra. Tuštumos nebūna, kaip nebūna neužimtos automobilio statymo vietos, kaip man prieš dvidešimt ketverius metus paaiškino kaimynas. Prie namo, kuriame gyvenau, tik atvykęs į Angliją (adresas buvo 69 Ashmere Close, Calcot, Berkshire RG31 7EN – galite pasižiūrėti, kur gyvenau 1995 metais), turėjau savo parkavimo vietą, bet ten nuolatos kažkas palikinėjo automobilį. „Taip ir statys, kol savo mašinos nenusipirksi.“ Aukso žodžiai. Jei kažko nepasiimi, tai niekam nesvarbu, kad tau priklauso. Pasiims kažkas kitas.
Tai man priminė televizinę reklamą, kuri niekada nebuvo parodyta ir net nebuvo sukurta, ir gyveno tik anekdotuose. Kaimas, upelis, lieptas. Ateina su skalbiniais rausvaskruostė valstietė, priklaupia ir pradeda skalbti žlugtą. Iš miškelio pasirodo purvinas, bet gyvus kaimo gyventojas, pakelia skalbėjai sijoną ir negailestingai ją pamyli, nesiklausdamas leidimo ir net nepaklausęs vardo. Ekrane titrai: „Tratina ir tratins, kol nenusipirksite skalbimo mašinos.“
Jei neužpildysite savo gyvenimo savo svajonėmis, jis užsipildys kažkieno kito sugalvotais dalykais.
Žinoma, kalbant apie svetimų svajonių pildymą, daugelis gali atšauti, kad čia jau nieko nepadarysi, nes jiems šiuo metu ne svajonės galvoje, kad jie turi einamųjų rūpesčių, kad jiems ne svajonės rūpi, o reikia į darbą važinėti ir bute remontą daryti, be to, yra sodyba ir ten derliaus nuėmimo reikalai.
Čia yra tipiškas scenarijus apie tai, kaip miršta svajonės. Tie žmonės, kurie sako, kad svajonėms neturi laiko, kad jos dabar ne prioritetas, tų svajonių užuomazgų turėjo, bet jų negerbė, nesaugojo ir nieko nedarė, kad jos išgyventų. Kadangi net mažas šuniukas pats neišgyvens, jei jam neduosi maisto ir vandens, tai ką jau kalbėti apie svajonę.
Kartais žmonės patys nužudo savo svajones – arba bailumu, arba neveiklumu, arba tingėjimu – o kai kuriais atvejais tiesiog sprendimu neturėti svajonės, nes taip ramiau. Tai žmonės, kuriuos jūs puikiai pažįstate. Jie sako: „nenoriu sukti galvos“. „Tiesiog noriu gyventi ramiai, kaip paprastas žmogus“. „Man nereikia kažko ypatingo, nenoriu šokti aukščiau bambos, gal tiesiog geriau ramaus gyvenimo.“ Tokių žmonių yra dauguma, man atrodo, ne mažiau 80 proc., bet tiksliau – apie 90 proc. Jau kalbėjau apie tai ne kartą – jūs patys renkatės, kurioje pusėje norite būti.
Yra dauguma, kuri užtikrina stabilumą, dirba nuobodžius darbus, neturi didelių siekių, yra konservatyvūs ir įtarūs, bet tuo pačiu dažniausiai labai nekritiški, tiki viskuo, kas jiems pasakyta iš valdžios ar autoriteto pozicijos, sako „čia nereikalinga diskusija“, mėgsta sakyti „taip priimta“, „mes visada taip darome“, „kaip radom, taip paliksim“.
Mažuma yra tam, kad viską vartytų iš kitos pusės, visus erzintų, darytų atradimus, apie viską uždavinėtų klausimus ir neklausytų, ką jiems sako visuomenė. Taip ir yra sakoma apie išradimus – verslo ar technologijos – „disruptive technology“, „disruptive idea“, pažodžiui išvertus, tai yra griaunanti technologija arba trukdanti, apverčianti dalykus idėja, bet tai nereiškia naikinimo, tai reiškia tik, kad idėja arba technologija yra tokie stiprūs, kad sulaužo nusistovėjusią tvarką. Ta mažuma, tiesą sakant, ir turi patį įdomiausią gyvenimą, nes eina visur pirmieji, ir ten nebūna eilių ir susigrūdimo, jie patys pirmieji sugalvoja kažką, ir patys pirmieji gauna pjaustyti pyragą, todėl, natūralu, sau atsipjauna daug geriau, negu kitiems, kurie ateina jau po to.
Nėra taip, kad dauguma yra blogesnė už tą mažumą. Tiesiog aš rašau mažumai.
Žinoma, „ne visi gali būti rašytojai“. Arba aktoriai. Arba verslininkai. Arba televizijos laidų prodiuseriai. Ne visai. Ne visi nori ir ne visi renkasi jais būti. Tai yra normalu. Jei visi būtų griovėjai ir valties siūbuotojai, tiesiog neliktų akmens ant akmens ir nieko nebūtų: reikia ir kas akmenis tašo, ir kas plytas nešioja, ir kas runkelius augina.
Tai nereiškia, kad išskirtiniams žmonėms reikia sakyti „susirask normalų darbą“. Jis nenori normalaus darbo, nes nenormalūs darbai yra įdomesni ir brangiau apmokami. Jis todėl ir išskirtinis, kad dirba tai, apie ką drįso svajoti tik nedaugelis. Kiti nesvajojo apie nieką, arba svajojo tik apie labai primityvius dalykus, ir taip ir liko ta paprastąja dauguma.
Taigi daugelis žmonių tiesiog nenori svajoti, nori ramaus gyvenimo. Dar yra dalis tokių, kurie gal ir norėtų svajoti, be abejoja. Jie svajoja tyliai, nes bijo, kad gaus per galvą nuo geranoriškų giminių, draugų, pažįstamų ir aplinkos. Ne be reikalo jie slepia savo svajones: turi blogos patirties į valias. „Tu nenusisvaik“. „Tu nejuokauk“. „Nesąmonė“. „Nieko čia tau nesigaus, nekliedėk“. Pilna tokių perlų, iš žmonių, kurie, kai juos sugėdini, sako – aš tik realistiškai mąstau, aš bandau būti velnio advokatu. Tu tikrai nori būti velnio advokatu, kad padėtum tam žmogui, kad jis galėtų pamatyti savo sumanymo silpnąsias puses? Vargu. Dažniausiai yra taip, kad jie patys nemoka ir nenori svajoti, nuo svetimų svajonių jie jaučia diskomfortą, ir todėl stengiasi sunaikinti to diskomforto priežastis. Jie nori sunaikinti jūsų svajonę. Juos erzina, kad kiti sugalvoja daugiau už juos, nes tai dažniausiai reiškia, kad kiti ir šaudys toliau už juos, ir pasieks daugiau už juos.
Treneris Andrius Pauliukevičius, išleidęs daug knygų ir skaitęs paskaitas apie sportą, mitybą ir motyvaciją visame pasaulyje, yra man pasakojęs apie tai, kaip daugelis žmonių, pasiryžę laikytis dietos, susitvarkę mitybą, susilaukia didžiulio spaudimo iš aplinkos. Tas spaudimas yra piktybinis, nors darantys spaudimą visada mano, kad „nieko čia tokio baisaus“. Jie tik pasiūlė erzindami žmogų jam tortuko (penkis kartus iš eilės). „Nuo vieno gabaliuko nieko nebus“. „Prie arbatos – galima“. „Taigi čia tik desertui“. Tokie žmonės irgi yra svetimų svajonių ir svetimų planų griovėjai. Iš tikrųjų jie pavydi ir niršta, kad kažkas ėmė ir pasiryžo tam, kam jie patys nesugeba pasiryžti.
Su tais žmonėmis, kurie ateina, norėdami pakenkti jūsų svajonei, sugriauti ją, kurie nori uždrausti jums svajoti, nereikia ginčytis, nereikia su jais bendrauti. Reikia juos braukti iš savo rato, ir kuo greičiau. Jie – beviltiški, ir jiems nieko neįrodysi.
Tai kaip taisyklingai svajoti? Jei norisi svajoti, niekada neatidėlioti ir nelaukti tinkamo momento. Tiems, kas nori, visi momentai yra tinkami, o tiems, kas nenori, tinka visos priežastys atsikalbinėjimui. Paprasta.
Jei turite svajonių, saugokite jas ir puoselėkite. Saugokite nuo blogų žmonių, piktų kėslų ir nuo tų, kas bandys jas griauti. Puoselėkite – reiškia, skirkite joms laiko, dėmesio ir energijos. Padarykite jas prioritetu. Parodykite joms, kad jos jums svarbios. Gyvenime vyksta tik tai, ką pastatote į pirmą vietą. Jei kažkas yra eilės gale, jokių šansų, kad tai pradės veikti.
Jei lyg ir norite svajoti, bet negalite apsispręsti, ar verta, ar pakankamai drąsu, tai žinokite, kad pasirinkti reikia jau dabar. Abejonė nėra nė kiek arčiau tikslo, negu neigimas ar atsisakymas. Abejonė yra nulis, laisva pavara, veiksmo nebuvimas.
Kitą kartą kalbėsimės apie tai, kaip pačiam orientuotis gyvenime be žemėlapio ir niekada nepriimti teroro „tiesiog taip yra, neklausinėk klausimų“.
