Bet akademinei bendruomenei universiteto „laisvė“ lietuviškos švietimo politikos kontekste jau ilgą laiką turėjo savo kainą – ji reiškėsi ir toliau reiškiasi žeminančiais orumą universiteto dėstytojų atlyginimais ar juokingomis studentų stipendijomis. Šiandien Vilniaus universitetas tęsia protestą prieš Lietuvos švietimo politiką: stabdo savo darbą. Vienintelis žodis, kurį norisi pasakyti – pagaliau.
Paskutinė lapkričio savaitė tapo psichologiniu lūžiu, kai akademinė bendruomenė, kaip organizuota jėga, pagaliau išėjo į priekį, ir ryžtingai pareiškė, kad nesitaikstys su daugybę metų besitęsiančiom įvairios sudėties Lietuvos valdžių patyčiom. Šiandieninė valdžia mėgsta kalbėti, kaip per pastaruosius dvejus metus pakėlė mokslininkų atlyginimus maždaug 40 procentų. Bet kaip tai pasireiškė realiai? Pavyzdžiui, viename iš humanitarinių institutų 2017 metų gruodį jaunesnieji mokslo darbuotojai t.y. jau baigę aukštąjį mokslą, dirbantys mokslinį darbą, nebūtinai doktorantai, dažnai jau apsigynę disertaciją, už pilną darbo etatą „į rankas“ gavo nei daug nei mažai - 426 Eur. O po algų pakėlimo 2019 metų vasarį – 607 Eur.
Ar tai orus atlyginimas, galintis paskatinti jaunus žmones pasirinkti mokslą? Priminsiu, kad per tą patį laikotarpį vidutinis atlyginimas „į rankas“ šalyje augo nuo 690.50 Eur iki 802.70 Eur. Vilniaus universiteto docentai šiandien gauna 800-900 Eur. Jie apsigynę disertacijas, dėsto, rašo mokslinius straipsnius bei monografijas, daug metų dirbo tam, kad šiandien uždirbtų tiek, kiek vidutiniškai uždirba lietuvis. Ekonomistas Romas Lazutka neseniai paviešino, kad pagal išlaidas, tenkančias vienam aukštojo mokslo įstaigoje studijuojančiam studentui Lietuva atsilieka net nuo Rusijos, jau nekalbant apie toli į priekį išsiveržusią Estiją. Šalys, kurias lenkiame – Meksika, Kolumbija ir Latvija. Ar lygiavimasis į taip vadinamas „besivystančias“ šalis ir yra viešai nepaskelbtas Lietuvos švietimo politikos prioritetas?
Lietuvos aukštojo mokslo, kaip ir apkritai viešojo sektoriaus problemos tiesiogiai siejasi su gilumine Lietuvos Respublikos viešosios politikos krize. Lietuva per valstybės biudžetą, palyginus su BVP, perskirsto varganą pinigų kiekį, bet mokesčių progresyvumo praktiškai nedidina, o pajamas iš kapitalo apmokestina nežymiai. Be to, dalis visuomenės į valstybės biudžetą sumoka begėdiškai mažai mokesčių, palyginus su likusiais. Atsakomybę dėl viešojo sektoriaus situacijos turėtų prisiimti valstybės politikai, tiek formuojantys valstybės finansų politiką, tiek tiesiogiai kuruojantys įvairias viešojo sektoriaus sritis. Simptomiškas pavyzdys – dabartinis švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, dirbantis švietimo ministru jau trečią kartą. Žmogus, tinkamas įvairioms valdžioms, tiek “gaisrų” gesinimui, tiek veiklos imitacijai.
Jo asmeniškai mėgstamas hobis – pasirašynėti nieko nereiškiančius susitarimus su profsąjungomis, politinėmis partijomis ar akademine bendruomene. Kas dabar prisimena, kaip 2004-siais ministraujant Monkevičiui, buvo sudarytas susitarimas tarp politinių partijų ir akademinės bendruomenės, remiantis kuriuo valstybės lėšos mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai dar 2010 metais turėjo pasiekti 1 procentą nuo BVP? Kaip pažymi Vytautas Kaminskas, susitarimas taip ir liko tik popierine fantazija, o 1 procentas nuo BVP – niekaip nepasiekiamu tikslu.
Nenuostabu, kad ištikus eilinei švietimo sektoriaus krizei, o Vilniaus universitetui organizuojant įvairias protesto akcijas, ponas Monkevičius griebėsi senos taktikos: pasirašytas eilinis susitarimas su Lietuvoje dažnai silpnom ir negalinčiom ilgai priešintis profesinėm sąjungom turėjo sukelti įspūdį esą protestuojančiųjų reikalavimai patenkinti, o pažadėti 10 procentų „nuo rugsėjo“ turėjo užkišti protesto burnas. Bet ar atseit aukštojo mokslo institucijas vienijančios profsąjungos šįkart organizavo protestus gatvėse, ar jos iniciavo protesto judėjimą socialiniuose tinkluose? Ne. Šios profsąjungos neatstovauja protestuojančio Vilniaus universiteto ar neformalaus judėjimo „Paskutinis prioritetas“, todėl piariniai popierinio ministro Monkevičiaus susitarimai jų neliečia.
Šiandien ypač didžiuojuosi, jog baigiau būtent Vilniaus universitetą. Nes jis nesileidžia būti pastumdėliu eilinėje valdžios šachmatų partijoje. Jis šiandien yra pavyzdys visai akademinei bendruomenei. Nes valdžia anksčiau raštu įsipareigojo, kad mokslininkų ir dėstytojų atlyginimus nuo 2020 metų didins ne mažiau nei 10 procentų. Nes valdžia turi įgyvendinti savo pažadą. Neišsisukinėdama, nesityčiodama ir nemanipuliuodama. Paremkime Vilniaus universitetą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!