Žemdirbiška bendruomenė parodė, kad gali susivienyti ir taikiai siekti savo tikslų. Iki šiol buvo apsiribojama ašaromis ir nuolatiniais skundais „taip blogai dar nebuvo“, nors po to kieman ir įriedėdavo naujas traktorius ar visureigis.
Tačiau kita svarbi užduotis, kurią statydami žalius kryžius ir varydami traktorius į kelius, kėlė ūkininkai – atkreipti visuomenės padėtį į savo sunkią padėtį – liko nepasiekta. Visuomenė reagavo labai nevienareikšmiškai. Jei kaimas, kuris sparčiai nyksta, ūkininkus palaikė, tai miestiečiai žiūrėjo skeptiškai.
Šias nuotaikas savo feisbuko paskyroje išsakė ekonomistas Nerijus Mačiulis:
„Pagalvojau, kad būtų įdomus toks labai hipotetinės situacijos uždavinys penktokams:
Miesto gatve važiuoja virtinė traktorių, įsigytų 70 proc. kainos finansuojant ES paramos lėšomis, kurių bakuose lengvatiniu akcizu apmokestintas kuras, o prie vairo – 15 proc. gyventojų pajamų tarifą mokantys traktorių savininkai.
Toje pačioje gatvėje dėl traktorių virtinės spūstyje pusę valandos stovi autobusas, kuriuo važiuoja 20 proc. GPM tarifą mokantys, nuosavo automobilio neturintys, lengvatinio kuro neperkantys ir ES paramos negaunantys mokytojas, gydytojas ir ugniagesys.
Suskaičiuokite, kurios transporto priemonės keleiviai protestuoja.
Tik nežinau ar pilietiškumo ar matematikos pamokose toks uždavinys labiau tiktų.“
Tokio požiūrio ūkininkai nesupranta, nes po kelių išties gana sudėtingų metų valdžia nusprendė juos dar daugiau apmokestinti ir atimti lengvatas, dalis kurių tiesiog lengvatos, dalis kitų leidžia konkuruoti su kitomis šalimis, kurios pinigų paramai negaili. Tačiau jie nesupranta ir ko kito – tas retorikos modelis, kuris naudojamas dabar „mums blogai, tokių metų dar nebuvo, todėl paremkite, arba palikite ramybėje“ savo gyvavimą baigė maždaug 2008–2009 m., kai prasidėjo krizė ir baigėsi sodybų pirkimo bumas.
Kalbėti galima, vairuoti traktorių sostinės ir rajono centro gatvėmis galima, tačiau ši retorika ir šie argumentai nebeveikia. Prieš dešimtmetį didmiesčiuose prakutę lietuviai dar traukė į kaimą ir, genami sentimentų, investavo pinigus į sodybas bei blizgančiomis akimis savaitgaliais rausė žemę. Šiandien šis bumas baigėsi – užaugo nauja karta.
Tai miestiečiai, pasaulio piliečiai, kurie nelabai skiria arklį nuo karvės, tačiau tiksliai žino, kad pieno geriausia ieškoti prekybos tinkle ir gali užsimerkę išvardinti populiariausių savaitgalinių pigių skrydžių laikus. Apie vakarus basomis žolėje ir močiutės pamelžtą pieną jie, be abejo, yra skaitę – tai įtraukta į mokyklinę programą – tačiau patys išmėginti tokį nepasterizuotą produktą netrokšta.
Jei ankstesnė karta sutiko „mokėti už tėviškę“ ir vardan sentimentų remti ekonomiškai nenaudingas sritis, ši, naujoji, karta, kuri vis tvirčiau stojasi ant kojų politikoje ir vykdomojoje valdžioje, kai reikia dalinti pinigus nori matyti ekonomiškai pagrįstus, o ne emocinius sprendimus.
Argumentui „kaimas miršta“ jie nejautrūs. Atvirkščiai, kai vardan vaikų ir ekologijos įsigyja sodybą netoli miesto, gali padaryti viską, kad tik būtų nutraukta netoliese veikiančio ūkio darbas, nes „sklindantys kvapai trukdo gyventi“.
Dar niekada nebuvo tiek visuomenės protestų prieš planuojamas statyti ir plėsti fermas, kaip dabar. Žmonės nesieja maisto parduotuvėje ir jo gamybos fermoje ar laukuose. Jiems dirbami laukai ir juose esantys gyvūnai tiesiog trikdis. Juk maisto galima paprasčiausiai nusipirkti. Jei nėra vietinio, bus atvežtinio.
Grįžkime prie ūkininkų. Kaip jau minėjau, laikai, kai buvo galima pasiremti „tėviškės sindromu“ ir buvo galima prašyti pinigų bei pagalbos tiesiog šiaip, nes kaimas savaime „yra vertybė“ ir kitų argumentų nereikia, praėjo prieš keliolika metų.
Šiandien jau reikia diskusijos ir skaičių. Turi būti aiškiai matoma nauda – ką visuomenė gaus už skiriamus pinigus. Karvių skaičius ir primilžiai Lietuvoje mažėja. Sektorius krenta dugnan, nors jau gavo šimtus milijonų eurų paramos. Nepaisant to, lenkai masiškai išsiveža karves, nes jiems, skirtingai nei mums, tuo užsiimti apsimoka. Loginė išvada – skirdami paramą taip, kaip dabar, remiame kaimynų ūkį ir leidžiame jam stiprėti, nes mūsų pinigai ir darbas praktiškai veltui iškeliauja ten.
Tai ir pateikime ne prašymą paremti, o konkretų veiksmų planą su pridėta lentele, kurioje sudėliotos sumos ir galima nauda. Jei lenkai sugeba tokią lentelę sukurti ir ji veikia, kodėl mes negalime?
Reikia remti smulkius ūkius, kurie negali patys išsilaikyti – duokite skaičius kodėl ir ką tai atneš. Neoficialiai kalbama, kad didžiausia smulkių ūkių koncentracija aplink Vilnių ir laukai ten nedirbami.
Kai bus nebe prašymai ir reikalavimai, o veiksmų, galinčių pakeisti padėtį, planas ir jo laikomasi bei matomi rezultatai, tada bus galima kalbėti apie visuomenės pasitikėjimo susigrąžinimą.
Tiesiog laikas suprasti, kad atėjo nauja karta, kuri jau gana tolima nuo traktoriaus ir karvės. Su ja reikia kalbėti kitaip nei anksčiau. Nebe emocijomis, o argumentais.