Protestuotojus į gatves išeiti paskatinę motyvai skiriasi. Libane visuomenės įniršį sukėlė pasiūlymas mokesčiais apmokestinti „WhatsApp“ skambučius, o Čilėje – padidintos metro kainos. Tačiau pažvelgus plačiau galima pastebėti, kad lėtėjant pasaulio ekonomikai šiose šalyse ilgai vyravusi nelygybė tapo nepakeliama, ypač bedarbio ir prastus darbus turinčio jaunimo tarpe.
Nors nustatyti daugybę tuo pačiu metu išsiveržusių protestų sukėlusią priežastį sunku, galima paneigti vieną mitą. Neramumai kilo ne todėl, kad, kaip praeitą savaitę pareiškė „New York Times“, „po pasaulį nustojo plisti demokratija“.
Šie vertinimai paremti konservatyviu demokratijos suvokimu. Tokių Šaltojo karo laikotarpiu susiformavusių institucijų kaip JAV „Freedom House“ pateikiamas demokratijos apibrėžimas painioja demokratiją su rinkimais ir kitais procedūriniais klausimais. Jame neatsižvelgiama į tai, kad demokratija visų pirma reiškia visuomenės nusiteikimą ir revoliuciją sukelti galintį reikalavimą suteikti žmonėms lygybę ir orumą – elementus, XX a. Vakaruose nutraukusius tūkstantmečius trukusį karalių ir feodalų žemvaldžių klasės valdymą.
Vienas įžvalgiausių demokratiją analizavusių mąstytojų Alexis de Tocqueville tvirtino, kad demokratija – neišvengiama visų, net ir tvirčiausias hierarchijas turinčių, visuomenių lemtis. Jis tvirtino, kad „sunaikinusi monarchiją ir aristokratiją“ demokratija „nesustos prieš buržuaziją ir turtinguosius“.
XIX a. Europos buržuazija bei turtingieji iš tiesų dėjo daug pastangų demokratijai sutramdyti ir užtikrinti, kad paprasti žmonės, ypač darbininkų klasės atstovai ir moterys, liktų savo vietoje. Dėl to garsusis XIX a. „The Economist“ redaktorius Walter Bagehot nuolat rašė „kaip galima apsisaugoti nuo demokratijos“. Buvo diskutuojama, ar reikėtų duoti balsavimo teises ne tik žemvaldžių klasei ir siūloma teikti tam tikrą socialinę apsaugą galo su galu nesuduriantiems vargšams.
Tačiau vienas po kito sekę politiniai sukrėtimai atskleidė, kad, kaip rašė A. Tocqueville, demokratijos amžiaus žmonės pasižymi „karšta, nenumaldoma, amžina ir nenugalima aistra“ lygybei ir kad jie „toleruos skurdą, vergystę ir barbariškumą, bet netoleruos aristokratijos“. Ši netolerancija aiškiai matoma šiuolaikiniuose naršiuose Vakarų šalių maištuose prieš elitą.
O dar aiškiau ji matoma kolonializmą išgyvenusiose šalyse, kuriose nuo Arabų pavasario kilo didžiausi pasaulio sukilimai.
Visi, kam daugiau negu keturiasdešimt, prisimena laikus, kai Azijoje ir Afrikoje paprasti žmonės valstybės vadovams, vargšai turtingiesiems ir žemosios klasės bei kastos aukštosioms jautė nepaprastą pagarbą, net baimę. Savo neliečiamybe užtikrinti turtingieji ir įtakingieji galėdavo daryti ką tik nori – kad ir žudyti. Nedidelė kraujomaišos ryšiais susijusi elito grupelė vogė iš valstybių iždų ir išlaidavo Londone, Niujorke ir Paryžiuje, kraudami pelną nekilnojamojo turto agentams, „Harrods“ ir „Bloomingdale’s“ parduotuvėms bei vakarėlių planuotojams ir prabangioms palydovių paslaugoms.
Senus gerus laikus į Suharto, Zulfikar Ali Bhutto ir Hosni Mubarak panašiems trečiojo pasaulio lyderiams šiandien primena neseniai pasitraukęs Libano ministras pirmininkas Saad Hariri, kuris, kaip pasakojama, prabangiame kurorte Seišelių salose sutiktai bikinių modeliu dirbančiai merginai padovanojo 16 mln. JAV dolerių.
Net neva didžiausioje pasaulio demokratijoje Indijoje politiniame gyvenime dešimtmečius dominavo viena šeima bei keli ištikimi jos proteguojami pasekėjai, tačiau daugybė kitų piliečių į politiką prasimušti negalėjo. Apsilankiusieji šalyje stebėjosi milijonų skurde ir kančiose gyvenančių žmonių pakantumu ir svarstė, kodėl jie nesukyla prieš žiaurius savo valdovus.
Nuo dešimtojo dešimtmečio augant raštingumui bei politiniam aktyvumui ir atsiradus palydovinės televizijos kanalams bei skaitmeninei žiniasklaidai, socialinės hierarchijos pradėjo irti greičiau. 2011 m. gatvėse prasidėję didžiuliai protestai prieš korumpuotą valdžios elitą buvo pirmasis ženklas, kad Indijos visuomenė ir politika netrukus radikaliai pasikeis.
Protestai padėjo prasimušti Narendra Modi, kuris į valdžią atėjo kritikuodamas lengvai paperkamus ir negabius dinastijų atstovus ir tvirtindamas, kad atstovauja jų aukoms. Panašiai didžiuliai visuomenės sukilimai dėl pakeltų autobusų kainų Brazilijoje padėjo į valdžią ateiti Jair Bolsonaro.
Negalima garantuoti, kad dabartiniai sukilimai prieš valdantįjį elitą nesuteiks daugiau galios demagogams. XIX a. pabaigoje demokratijos reikalaujančią visuomenę taip pat užgrobė kraštutiniai dešinieji ir antisemitiniai judėjimai, užnugaryje palikdami kairiąsias bei liberalias pažiūras palaikančias partijas.
Svarbiausia praktinė problema, kylanti tiek anksčiau, tiek dabar – kaip masinę demokratiją suderinti su asmenine laisve, t. y., kaip rasti politines ir ekonomines institucijas, gebančias išnaudoti didžiulę mobilizuotos visuomenės energiją geriems tikslams.
O kol kas turime prieštarauti tvirtinimui, kad demokratija žlunga. Nes jei demokratija reiškia paprastų žmonių valdžią ir reikalavimą suteikti socialinę lygybę, tuomet šiuo metu daugiausiai gyventojų turinčiose pasaulio vietovėse demokratija ima veržtis pirmyn.
