Nė vienas Lietuvos prezidentas nesiūlė vystyti santykių su abejotino patrauklumo valstybe Turkija, kuri yra NATO sąjungininkė.
Kas tai: realpolitik ar idealistinė užsienio politika? Bijau, kad nei viena, nei antra. Lietuvos nesirūpinimas dvišaliais santykiais su Turkija yra labai geras pavyzdys to, kaip dėl pasaulio globalumo užsienio politika tolimuose kraštuose gali įtakoti padėtį čia pat Lietuvoje.
Sugretinkime du faktus. Lietuvai niekada neatrodė, kad Turkija yra įdomi ar svarbi sąjungininkė. Tai faktas. O dabar Turkijai atrodo normalu panaudoti savo teisę vetuoti Baltijos valstybių gynybos planą kaip šantažo instrumentą.
Ar antrasis faktas būtinai yra pirmojo pasekmė? Tikriausiai ne. Bet šioks toks ryšys tarp jų yra. Mes nesugebėjome pasiekti, kad santykiuose tarp NATO sąjungininkų būtume ne korta, o žaidėjas.
Jei dabar – iškilus mus tiesiogiai liečiančiai krizei, neperžvelgsime savo praeities klaidų, tai labai rizikinga kortos padėtis gali užsitęsti ir sukelti mums skaudžių pasekmių ateityje.
Taigi, ką reikėjo daryti, kad santykiai su Turkija būtų konstruktyvesni? Signalas darbui su Turkija mums turėjo būti žinia, kad šioje šalyje labai suaktyvėjo Rusija. Tai buvo galima pastebėti daugiau kaip prieš dešimtmetį, antroje, o gal net ir pirmoje Vladimiro Putino kadencijoje.
Rusija padarė tai, ko Lietuva nedarė – labai nuosekliai kūrė dvišalius santykius su Turkija ir asmeninius santykius su jos elitu. Greičiausiai šiandien Rusija turi draugų ir valdančiojoje partijoje, ir tarp šiuo metu užslopintos turkų sekuliaristinės opozicijos.
Rusija turi aiškų ir paprastą strateginį tikslą – visiškai dominuoti Juodojoje jūroje. Tai neįmanoma tol, kol Turkija yra NATO sąjungininkė.
Lietuvos strateginis tikslas, bent mano supratimu, priešingas – kad Turkija liktų ištikima NATO sąjungininkė ir, reikalui esant, būtų pasirengusi imtis aktyvių veiksmų prieš Rusiją. Lietuvio akimis Rusijos dominavimas Juodojoje jūroje yra dalinė Europos apgultis.
Todėl pastebėjusi pirmuosius Rusijos aktyvumo Turkijoje ženklus, Lietuva turėjo imtis aktyvios diplomatijos. Tuo metu sąlygos buvo palankios, nes Turkija siekė narystės ES. Lietuva galėjo be didelės rizikos šį siekį palaikyti, jeigu už tai būtų gavusi ką nors tikrai vertingo iš turkų.
Vertingiausias dalykas, kurio tuo metu reikėjo prašyti, buvo aktyvesnis dvišalis karinis ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas. Reikėjo siekti su Turkija bent tokių santykių, kokius turime su JAV.
Taip galėjome tvirčiau „pririšti“ Turkiją prie Lietuvos gynybos interesų ir sukurti formatą gilesnei diskusijai apie Rusiją. Manau, turėjome šansų atverti turkams akis ir pakoreguoti jų poziciją įvairiuose santykių su Rusija aspektuose.
Antras svarbus etapas prasidėjo su pilietiniais karais Libijoje ir Sirijoje. Čia Lietuva ir vėl galėjo be didesnės rizikos solidarizuotis su Turkija siekiant nuversti Basharo al Assado režimą ir užtikrinant, kad NATO veiksmai Sirijoje būtų ne mažesnės apimties nei Libijoje.
O dykumose netikėtai suplazdėjus ISIS vėliavoms Lietuvai apskritai reikėjo iš karto nusidažyti karo spalvomis. Įgijome netikėtą šansą savo pavyzdžiu parodyti sąjungininkams, kokių veiksmų iš jų lauktume, jei būtų užpulta Lietuva.
Čia jau reikėjo ne tik Turkiją paremti, bet ir terorizuojamą Prancūziją. Reikėjo padėti visas pastangas, kad NATO sąjungininkų pozicijos būtų greitai suderintos, kad ISIS taptų oficialiu NATO priešu ir būtų sutriuškinta NATO pajėgų.
Reikėjo siekti pilnaverčio karo su ISIS, nedviprasmiškos pergalės ir teritorijos okupavimo panaudojant NATO sausumos pajėgas. Tai galėjo viską pakeisti.
Galbūt tada NATO sąjungininkams nereikėtų žengti į jubiliejinį susitikimą vieniems kitus šantažuojant. Gal vietoje to normaliai ir civilizuotai spręstume tvarkos atkūrimo Irake ir Sirijoje klausimus taikos konferencijoje.
Mano nuomone, tai, ką aprašiau, yra žiaurios Lietuvos užsienio politikos klaidos, kurios sukėlė skaudžias pasekmes ir turėtų būti rimtai apsvarstytos. Bet aš suprantu, kad šiandieninėje Lietuvoje visa tai skamba kaip tūkstančio ir vienos nakties pasakos apie egzotiškas šalis.
Todėl galime ir toliau į viską žvelgti paprasčiau. Turkai mus išdavė, visai kaip amerikiečiai kurdus (taip ir žinojome, kad mažosios tautos negali pasitikėti didžiosiomis). O dar be to turkai prisipirko iš rusų raketų ir yra armėnų žudikai. Su tokiais mes iš principo nesikalbame.
Paraginkime išmesti Turkiją iš NATO, kaip siūlo Vladimiras Laučius. Tikrai bus, kas mus išgirs.
