Nesu didelis N. Venckienės, o juo labiau A. Paleckio šalininkas, bet akivaizdžiai matau neadekvatų teisėsaugos institucijų elgesį. Vienus be aiškaus kaltinimo arba išvis be reikalo laiko įkalinę (prokurorai patys paskelbė, kad N. Venckienės byla baigta), o štai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamo V. Uspaskicho (apie tai A. Paulauskas dar 2006 m. viešai pareiškė per televiziją ir to nepaneigė) niekas neliečia.
Jokia problema ir 24 milijonai litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užgrobti – praktiškai už tai išteisintam V. Uspaskichui ir vėl leidžiama dalyvauti politikoje.
Arba E. Masiulio atvejis, kurį, pagavę už rankos su didžiuliu kyšiu, laiko laisvėje – kaip laisvėje vaikšto ir teismų korupcijos skandalo veikėjai. Bet apie juos bent jau informavo žiniasklaida. O štai apie ,,tulpių“ pašto heroję, buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, abi kadencijas melavusią dėl savo biografijos, žurnalistai lyg prisisėmę vandens į burną tyli.
Išeitų, kad čia viskas gerai. Tačiau kas galėtų paneigti, kad ši ponia oligarchų prašė ne tik gražiai ją rodyti per televiziją, bet ir kokių nors kitų paslaugų? Juk jei prašai vieno, tai labai įmanoma, kad gali paprašyti ir kito. Ar kas į tai gilnosi ir bandė išsiaiškinti tiesą? Bent aš negirdėjau.
Valstybė buvo valdoma slaptomis pažymomis, o žurnalistai prisijaukinami ordinais – nežinia už kokius nuopelnus Lietuvai. Todėl dabar ir puolamas naujasis Prezidentas G. Nausėda, nors jis dar net nespėjo nei gera, nei bloga nuveikti.
O kaip ta pati žiniasklaida saugo nuo bet kokio skaidrumo akivaizdžiai neskaidrų Gabrieliaus ir Austėjos Landsbergių verslą – kaip jie tarpsta vaikų ir valstybės sąskaita. Sakykite, koks gi tai privatus verslas, jeigu jis iš valstybės kasmet gauna apie 70 milijonų eurų – už nieką? Štai kur mokytojų atlyginimai! Juk tai vagystė vidury baltos dienos.
Suprantama, tai smulkmena palyginus su tuo, kiek pavagiama per viešuosius pirkimus. Skaičiuoja STT, skaičiuoja FNTT, skaičiuoja VMI – jau ne vienas vadas pasikeitė, bet kaip buvo kalbama, kad nugvelbiamas mažiausiai milijardas eurų, taip kalbama ir toliau. Ir šis skaičius nė kiek nemažėja. O prie šio milijardo pridėkime dar beveik 2 milijardus eurų, kuriuos ištaškė su tos pačios D. Grybauskaitės palaiminimu nežinia už ką jos labai mylima buvusi finansų ministrė I. Šimonytė, kuri per krizę skolinosi beveik už 9,5 proc. palūkanų, nors buvo galima skolintis už 1,5, ir gausime minimum 3 000 000 000 eurų.
Štai nemokamos bakalauro studijos, didesnės pensijos, pašalpos neįgaliesiems, didesni mokytojų, gydytojų, kultūros ir socialinės sferos darbuotojų atlyginimai. Kai eisite į mitingus ar rengsite politizuotus streikus, tai bent jau paminėkite tikruosius kaltininkus – kas prašvilpė ar nušvilpė jūsų atlyginimus.
Bet viską pasako tai, kad už šiuos nusikaltimus prieš valstybę niekas nesusilaukė atpildo. Niekas net nebuvo sugėdintas, perspėtas, kad nevalia šitaip elgtis su mūsų visų pinigais, kad tai – amoralu ir juo labiau nėra nuopelnas, kuriuo reikia didžiuotis.
Deja, mūsų politikoje gėdos jausmo seniai nebeliko, meluoti ir vogti tapo kone gyvenimo norma. Ko verta vien tai, kas vyksta dabar, prieš tvirtinant ateinančių metų biudžetą! Šalia biudžeto iš visų pakampių lenda kreivi šleivi, ne tik kad neišdiskutuoti, bet ir visiškai neparuošti mokestiniai pasiūlymai – pasiūlymai, kurie realaus prieaugio biudžetui neduos.
Sutinku, kad reikia apmokestinti turtuolius, ypač pabėgusius iš Lietuvos ir mokesčius Tėvynei nemokančius. Tačiau tai reikia paruošti ir solidžiai pateikti, kad visuomenė suprastų, apie ką kalbama. Įvesime bankų mokestį, surinksime, pavyzdžiui, du šimtus milijonų, dar tiek pat – iš didelių prekybos tinklų bei naftos produktais prekiaujančiųjų. Ir tada šie pinigai leis padidinti atlyginimus tiek ir tiek – kad visiems būtų aišku.
O svarbiausia, ką padarysime kartu su nauju Prezidentu – tai išvalysime teisėsaugą, paskirsime švarius, skaidrius teisėjus. Būtent jie sutramdys kyšininkus ir padės iš nelegalaus verslo atimti papildomą milijardą. Nes, realiai pasodinus vieną kitą, kiti išsigąs ir pradės mokėti valstybei. Štai tada tauta tokiais patikės ir tokius ir rinks, nors lengva, neabejoju, nebus.
Čia turėtų pasikeisti ir mūsų žiniasklaidos požiūris – kad ji nuolat neliaupsintų tų, kurie vagia, ar, kaip anksčiau sakydavo ,,kombinuoja“. Deja, šiandien apstu pavyzdžių, kaip iš neaiškios veiklos turtus susikrovę asmenys nuolat garbinami žiniasklaidoje ir pateikiami visuomenei kaip sektini pavyzdžiai. O jei sektini, tai, atėjus rinkimams, žmonės už juos ir balsuoja.
Man teko dirbti su skandinavais prie verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.
Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę (manau, jog jis ir rinkimus dėl šito prapylė, kad jais tikėjo). Ir kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E. Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati.
Vienu žodžiu, šioje valstybėje niekam nieko nauja, kas galėtų įvesti bent kiek tvarkos, nereikia. Jiems gerai ir taip, kaip yra, nes juos domina tik pareigos ir galimybė iš to pasipelnyti.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šią idėją labai nuoširdžiai remia Seimo pirmininko pavaduotojas G. Kirkilas (nors jį kažkodėl oligarchų žiniasklaida puola). Jis net įkalbinėjo premjerą, bet nesėkmingai. Tai tik nedidelis pavyzdys, kaip abejingai tvarkomi valstybės reikalai.
O kaip juos gali gerai tvarkyti žmonės, kurie net nesugeba sumažinti 60 000 biurokratų armijos? Juk jos sumažinimas priklauso nuo asmeninio premjero supratimo ir jo konkretaus darbo. Šiame poste neužtenka vien vadovauti, reikia dar kai ką daryti pačiam.
Deja, net iš naujų partijų vadų, kurie jau matuojasi premjero kėdę, nesigirdi nors kiek įdomesnės, laikmetį atitinkančios idėjos. Idėjos, kuri ištemptų Lietuvą iš korupcijos, neteisingumo, skurdo ir neteisybės liūno. Žinokite, tokių idėjų ir gan konkrečių, esama. Tik klausimas, ar jų reikia Lietuvai.