Kol vieni streikuoja, kiti bijo: dauguma darbuotojų Lietuvoje tyli įbauginti prarasti paskutinį darbą

Šią savaitę Lietuvoje vyko ūkininkų, vežėjų protesto akcijos, streikavo kai kurios ugdymo įstaigos, tačiau ekspertai atkreipia dėmesį – streikuoja tik stipriausi, o didžioji dalis darbuotojų Lietuvoje, ypač regionuose, vis dar neturi jokios derybinės galios ir yra įbauginti prarasti paskutinį darbą.

Streikas – kraštutinė priemonė

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė atkreipia dėmesį, kad streikas – kraštutinė priemonė.

„Čia viena iš formų, kada nevyksta socialinis dialogas, kai vienas partneris pradeda streiką tam, kad jų problemos būtų sprendžiamos, nes jų nepavyko išspręsti normaliu derybų keliu. Tai veiksminga, bet kraštutinė forma. Mes visada skatiname susitarti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pulsas“ sako ji.

Anot K. Krupavičienės, tai, kad streikuoje ir mokytojai, kurie jau yra pasirašę susitarimą, rodo, kad jis neveikia.

„Jeigu mokytojai susitarė dėl atlyginimų ir dabar jiems trūksta virš 100 mln., tai jie bando Vyriausybę spausti, kad tie pinigai būtų – kas pažadėta, turi būti duota“, – aiškina trišalės tarybos pirmininkė.

Jos teigimu, tai, kad nesilaikoma susitarimų tarp darbdavių ir darbuotojų – šiuo metu viena didžiausių problemų. Ne visada atsitinka ir taip, kad visiškai įvykdomi ir streikų reikalavimai.

„Mes galime sukelti streiką, bet ne visada streiko reikalavimai 100 proc. yra tenkinami, tada irgi nusivyliama. Mes visada skatiname, kad geriausias būdas – susitarti. Kai yra kritinė situacija, nebus taip, kad visos pusės būtų patenkintos. Susitarimas yra idealu, būtų gerai, kad paskui jo ir laikytumėmės. Dabar esame daugybę susitarimų pasirašę, bet problema, kad vėliau tų susitarimų nesilaikoma“, – sako K. Krupavičienė.

Pasak jaunimo verslumo skatinimo asociacijos vadovo Vaidoto Levickio, problemų dažniau pasitaiko viešajame sektoriuje.

„Kai kur net šakinės sutartis nereikalingos, nes darbuotojų sąlygos puikios ir darbdaviai puikiausiai su jais susitaria, kartais ir kolektyvinių derybų nereikia. Tačiau kai grįžtame į valstybinį sektorių, turime problemą, kad tas darbdavys – pats nelanksčiausias. Yra daug norų biudžeto lėšas panaudoti kitaip. Tai neišvengiamybė ir ne tik Lietuvoje“, – aiškina V. Levickis.

Streikuoja tik įtakingiausi

Socialinio dialogo ekspertas Vaidas Šalaševičius atkreipia dėmesį, kad streikuoja tik įtakingiausios grupės, tuo metu didžioji dalis darbuotojų lieka neišgirsti.

„Streikus vykdo įtakingiausios grupės, kaip žemdirbiai, mokytojai, kur profesinės sąjungos stiprios, gali susitarti“, – pastebi jis.

Anot eksperto, sunkiausiai dialogas vykdomas regionuose, ypač kai darbuotojai nedalyvauja profesinių sąjungų veikloje.

Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė K. Krupavičienė pritaria, kad susitarti su darbdaviu individualiai gali tik stiprus darbuotojas, kurį sunku pakeisti.

„Individualiai su darbdaviu susitarti gali tik stiprus darbuotojas. Jeigu jis yra kvalifikuotas ir labai reikalingas, turi retą specialybę. Toks, kuris turi rinkoje paklausą, gali derėtis dėl savo sąlygų. Tačiau mes turime daugybę darbuotojų, kurie dirba dideliuose kolektyvuose. Pavyzdžiui, prekybos tinkluose, vežėjų sektoriuje, transporto sektoriuje. Ten yra daug darbuotojų, kurie negali individualiai derėtis“, – kalba K. Krupavičienė.

„Kolektyviniai santykiai – labai svarbu, nes vienas lauke ne karys. Kolektyviai susitarti darbuotojai gali žymiai stipriau, susijungti, pasamdyti ekspertus ir išsiderėti normalias sąlygas“, – priduria ji.

Dialogas naudingas ir darbdaviui

Anot K. Krupavičienės, kai darbuotojai yra atstovaujami profesinių sąjungų, naudinga ir darbdaviui.

„Kolektyvinis atstovavimas labai naudingas darbdaviui, nes yra profesinių sąjungų pirmininkas, su kuriuo darbdavys susitinka, aptaria problemas, o profsąjunga kalbasi su darbuotojais. Bet dialogo nebus, jei nebus tarpusavio pasitikėjimo. Tuos santykius mums dar reikia kurti“, – įsitikinusi pašnekovė.

V. Levickio teigimu, gerinti darbuotojų sąlygas darbdaviams ir ekonomiškai naudinga, be to, kalbantis lengviau ir imtis pokyčių įmonėse.

„Gerinti darbo sąlygas – neišvengiamybė, nes prarasi darbuotojus. Šiandien darbo rinkoje mes turime pakankamai didelę įtampą, ypač kvalifikuotų darbuotojų. Ekonomiškai naudinga būti geru darbdaviu, jeigu tu įmonėje turi partnerį, su kuriuo gali susiderinti, jei reikia, viršvalandžius, kitus dalykus ir jis gali padėti bet kokį pokytį įmonėje palengvinti. Kitu atveju tai yra vadovo sprendimas, kuris ne visada bus tinkamai sutiktas“, – aiškina jis.

K. Krupavičienė pasakoja, kad dabar profesinės sąjungos į savo veiklą siekia įtraukti ir imigrantus.

„Ukrainoje pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, kad darbuotojai, kurie atvyksta, kreiptųsi į profesines sąjungas. Mes norime ukrainiečius paskatinti stoti į profesines sąjungas, kad galėtume pažiūrėti, kokios jų darbo sąlygos. Nenorim sugadinti ir Lietuvos įvaizdžio. Jie visi sako, mes tikėjomės, kad čia civilizuota Europos valstybė, o atvažiavus mus čia nuolat apgaudinėja“, – pasakoja profesinės sąjungos „Solidarumas“ vadovė.

Darbuotojai įbauginti

Be socialinio dialogo, teigia K. Krupavičienė, nesukursime ir gerovės valstybės.

„Dabar, kai mūsų prezidentas deklaruoja, kad mes einame link gerovės valstybės, tai jos mes nesukursime be socialinio dialogo, stiprių socialinių partnerių. Bet tas dialogas gali būti lygiavertis, kai visi socialiniai partneriai yra lygūs“, – įsitikinusi ji.

Pasak K. Krupavičienės, profesinės sąjungos šiandien Lietuvoje dar silpnos.

„Šiandien vyriausybė turi stiprius įrankius, darbdaviai, kapitalas gali pasamdyti stiprius ekspertus, ir mes, profesinės sąjungos, šiuo metu esame per silpnos. Tarybiniais laikais profesinės sąjungos visiškai kitą veiklą vykdė, galbūt todėl žmonės šiandien nepasitiki, galvoja, kad mes nieko negalime padaryti, bet tą reikia pakeisti“, – aiškina ji.

Vis dėlto, anot jos, įvaizdis po truputį keičiasi: „Jau valdžia pradėjo kalbėti, kad reikia profsąjungų, anksčiau niekas taip nekalbėjo. Aš nuolat girdėjau, kad profsąjunga yra ekonomikos stabdis, o dabar visi pamatė, kad reikia. Bet darbdaviai irgi turi turėti savo stiprias organizacijas.“

„Reikia, kad medikų nustatyti atlyginimai būtų [nustatyti], kiek turi uždirbti, kiek turi gauti siuvėja, jos darbas yra labai sunkus, kiek turi gauti statybininkas, Austrija, Danija, Vokietija, visi tą turi“, – tikslus vardija K. Krupavičienė.

Nors prasčiausia situacija – regionuose, pasak, K. Krupavičienės, iki šiol ten vykdytos iniciatyvos nebuvo sėkmingos.

„Kažkas iš valdžios pasakė, kad čia pinigų švaistymas. Mes matome, kad kuriamos tam tikros diktatūros, žmonės įbauginti, kad praras paskutinį darbą, čia yra labai didelių problemų“, – įspėja profesinės sąjungos „Solidarumas“ vadovė.