Aguonų pieno sultys išgaunamos iš neprinokusių aguonų dėžučių, iš kurių išskiriamos medžiagos, kurios yra skausmą malšinančių vaistų, migdomųjų, priešnavikinių ir antispazminių vaistų dalis. Tai senovinis augalas, kurį žmogus augino prieš daugelį tūkstančių metų. Archeologai aptiko aguonų sėklų neolito laikų pastatuose, akmens amžiaus žmonių gyvenvietėse, taip pat Egipto faraonų kapuose, 4–3 amžiuje prieš Kristų. Senovės Romoje aguonos buvo laikomos miego dievo Morfėjaus atributu. Kai tamsios nakties deivė apgaubdavo žemę savo šydu, danguje pasirodydavo Morfėjus. Jis skraidydavo virš žemės, nešdamas aguonų puokštę, o palietęs stebuklinga gėle jis galėjo panardinti bet kurį žmogų į amžinąjį miegą.
Nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos aguonos simbolizuoja karuose žuvusiųjų atminimą.
1918 metais Moina Michael parašė eilėrašti „And now the Torch and Poppy Red we wear in honor of our dead“.
Europoje lapkričio pradžioje tarsi mostelėjus stebuklingąja lazdele raudonos aguonos „pražysta“ ant paltų ir kostiumų. Lapkričio 11 d. minima karo aukų atminimo diena. Šios dienos simbolis yra raudona aguona, kuri simbolizuoja kruviną šūvio pėdsaką.
Manoma, kad aguonos mėgsta, kai žemė „sutrukdoma“: jos gali metų metus gulėti dirvožemyje ir pradėti dygti tik supurenus žemę.
Senovėje žmonės lygindavo aguonų gėles su aušra ir tikėjo, kad aguonos gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Nuo neatmenamų laikų aguonos buvo sėjamos šalia namo slenksčio, kad būtų sukurta kliūtis piktosioms dvasioms. Pasak legendos, kol piktosios dvasios nesurinks visų išsibarsčiusių aguonų sėklų, tol jos negalės judėti toliau ir atitinkamai nepadarys žalos.
