Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir po SSRS subyrėjimo, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.
Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino epocha vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis buvo demokratas ir žodžio laisvės šalininkas, bet, antra vertus, leido šalyje įsitvirtinti oligarchams, jo valdymo laikais pradėtas kruvinas karas Čečėnijoje, didelė dalis visuomenės pasijuto nuskurdusi, nusivylusi dažnai iki galo nepasvertomis reformomis. Pagaliau vis labiau ligotas Jelcinas savo dėmesį atkreipė į iki tol mažai kam žinomą buvusį KGB karininką V. Putiną, faktiškai perduodamas jam visas valdžios Rusijoje vadžias.
Arkadijaus Ostrovskio knygoje „Pramanyta Rusija“ bandoma atsakyti į klausimą, kodėl Rusijoje taip ir nesugebėjo atitrūkti nuo slogios praeities, galutinai išsivaduoti iš „tvirtos rankos“ ilgesio. Čia aprašoma, kaip „naujasis caras“ V. Putinas įsitvirtino valdžioje, nuosekliai smaugdamas žiniasklaidą, pasitelkęs ištisą propagandininkų korpusą, kaitindamas rusų neapykantą Vakarams, viešai apgailestaudamas dėl „prarastos didybės“ – SSRS griūties.
Susidorojimas su neįtikusiais žurnalistais, politikais ir verslininkais, teroro aktai, antrasis Čečėnijos karas, įsiveržimas į Gruziją tapo įžanga į įvykius Ukrainai priklausančiose teritorijose – Kryme ir Donbase.
A. Ostrovskis gimė 1971 m. Sovietų Sąjungoje. Studijavo teatrologiją ir anglų kalbą, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Pasukęs į žurnalistiką ir politologiją, tapo įtakingų britų leidinių „The Economist“, „Financial Times“ bendradarbiu. Dabar su šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Viename savo leidinių A. Ostrovskis teigė, kad Rusijos žiniasklaida yra tapusi valdžios tarnaite. Ji ne tiek nušviečia tikrovę, kiek konstruoja ją pagal valdančiųjų užgaidas. Rusijoje nuo seno remiamasi principu: kas kontroliuoja žiniasklaidą, tas kontroliuoja ir valstybę. Būtent todėl čia propagandininkams teikiamas ypatingas vaidmuo.
Šioje knygoje autorius siekia atsakyti į klausimą, kaip Rusija atsidūrė ten, kur yra dabar, atskleisti jos istoriją, naratyvus ir dominuojančias idėjas per pastarąjį ketvirtį amžiaus ir tikisi išryškinti istorinio posūkio momentus. Knyga „Pramanyta Rusija“ 2016 m. apdovanota Orwello premija.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Dorenka arba triuškindavo Primakovą ir Lužkovą, arba kas antroje laidoje imdavo interviu iš Putino, keldamas jį į padanges ir pateikdamas kaip vienintelę alternatyvą į prezidento postą. Dorenkos kampanijos prieš Lužkovą ir Primakovą pradžioje Primakovo reitingas buvo 32 proc. Po penkiolikos laidų jis nukrito iki 8 proc. Lužkovo reitingas nusirito nuo 16 iki 2 proc. Putino reitingas pakilo nuo 2 iki 36 proc.
Tačiau Putinas supranta, kad bet koks nuosavybės perskirstymas baigsis kraujo praliejimu.“ Putino situaciją Berezovskis prilygino 1996 m. rinkimams, kai oligarchai kuriam laikui pamiršo tarpusavio ginčus ir susitarė remti Jelciną. „Šiandien yra aiškus supratimas, kad visuomenė, taip pat ir oligarchai, turėtų palaikyti Putiną.“
Per NTV laidą Itogi Berezovskiui antrino ir senas jo priešininkas Čiubaisas: „Jei rinkimai vyktų šiandien, nėra kito kandidato, išskyrus Vladimirą Vladimirovičių Putiną. Kitiems net nėra prasmės kelti savo kandidatūrų.“ Šį įspūdį iš dalies sukūrė žiniasklaida: mintį apie „Putino daugumą“ Pavlovskis skleidė dar tada, kai Putino reitingas buvo mažesnis nei 50 proc. Buvo akivaizdu viena – kad jokios politinės programos, jokios aiškios ideologijos ar politinės partijos neturintis Putinas atliepė svarbiausius lūkesčius ir reagavo į jau kurį laiką Rusijoje besikaupusius skaudulius.
Laidoje Itogi Kiseliovas išvis liovėsi rodęs Putino reitingus. Olsonas prisimena Kiseliovo žodžius: „Šių skaičių aš nesuprantu. O ko nesuprantu, to negali būti.“ Kiseliovas nebuvo vienintelis, kuriam Putino reitingai buvo nesuvokiami. Kaip šį blankų žmogų be charizmos, su neįsimenamais bruožais ir silpnu balsu galima rimtai laikyti Jelcino įpėdiniu?
Bet būtent dėl kontrasto su Jelcinu Putiną buvo galima „parduoti“ Rusijos publikai. Jelcino palaikymas, kurį lėmė komunistų pergalės grėsmė 1996-aisiais, ėmė mažti, kai tik ši grėsmė pašalinta, o 1998 m. krizė jį visiškai sutirpdė. Beveik pusė gyventojų manė, kad Jelcino valdymo metai šaliai neatnešė nieko gero – tik ekonomikos krizę, infliaciją ir Sovietų Sąjungos žlugimą. Tik ketvirtis rusų vertino jį už laisves ir demokratiją. Dauguma norėjo, kad jis pasitrauktų.
Putinas žadėjo ir „tęstinumą“, ir „kontrastą“. Jelcinas buvo senas, ligotas, vis labiau tolstantis nuo tikrovės. Putinas – jaunas, įžvalgus ir energingas. Jelcinas buvo didžiulis, išpurtusio veido, žilais plaukais. Putinas – žemaūgis, kaip kirviu nutašytų bruožų, plonų plaukų. Jis pilotavo karinį lėktuvą, pozavo karo laive, kovėsi ant dziudo kilimėlio.
Kalbėjo aiškiai, ramiai ir ryžtingai. Po jausmingo, impulsyvaus, smarkiai geriančio Jelcino – ruso iki panagių, Putinas atrodė beveik antirusiškas. Slapukas, santūrus, blaivus, be emocijų, kone pedantiškas. Tikslinių grupių diskusijose ryškėjo nuomonė, kad Putinas žmonėms atrodė germaniškas, tikras arijas – idealus Štirlicas.
Tai, kad Putinas, regis, iškilo iš niekur, be jokio politinio „bagažo“, be sąsajų su perestroika ar su komunistais, išėjo jam į naudą. Net 2000 m. balandį, kai jis jau buvo išrinktas prezidentu, du trečdaliai Rusijos gyventojų sakė mažai težiną apie Putiną, nors šis visą parą šmėsčiojo TV ekrane. Jam buvo galima priskirti kokius tik nori bruožus. Jis buvo žmogus be savybių, tobulas šnipas.
Partijos likimas buvo nulemtas akimirką, kai Putinas „atsitiktinai“ atsirado šalia partijos lyderio Sergejaus Šoigu. Pasak Pavlovskio, šis vos kelias sekundes ekrane trukęs pasirodymas buvo kruopščiai surežisuotas žiniasklaidos vadybininkų, kaip ir Putino „spontaniškas“ atsakymas į klausimą „už ką jis ketina balsuoti parlamentiniuose rinkimuose“. Kaip jokiai partijai nepriklausantis valstybės pareigūnas, sakė Putinas, jis neremiąs nieko, bet kaip individas jis rinksis „Vienybę“.
Laidoje Itogi Kiseliovas protestavo: kaip privatus asmuo Putinas turėtų kalbėti „pirtyje arba virtuvėje“, o ne televizijoje. Putino išreikšta parama atitiko televizinio žaidimo logiką ir buvo vertingesnė už bet kokią politinę programą ar deklaraciją. „Putinas paprašė žiūrovų palaikyti jį lenktynėse dėl valdžios. Liaudies vaizduotėje jis buvo [televizinis] herojus, vis artėjantis prie svarbiausio tikslo, bet jam gali sutrukdyti, jei „žiūrovai“ neįduos jam beisbolo lazdos, su kuria jis uždaužys priešus“, – aiškino Pavlovskis.
Tačiau teigti, kad Putino populiarumas buvo vien tik žiniasklaidos žaidimų vaisius ar kad Gusinskio NTV pralaimėjo, nes buvo ne tokia veiksminga kaip Berezovskio Pirmasis kanalas, būtų taip pat neteisinga, kaip ir visa tai neigti. Pergalę lemia daug dalykų. Oligarchų idėja, kad keletas vyrų gali susirinkę nuspręsti, kas bus kitas prezidentas, faktiškai bvo realizuota.
Oligarchai, žiniasklaida ir politiniai technologai kovėsi mūšiuose, laimėjo pergales ir kūrė klastingus planus manydami, kad jie yra svarbiausi žaidėjai, tačiau tuo pat metu šalyje vyko realūs įvykiai, kurių jie negalėjo kontroliuoti, bet galėjo išnaudoti saviems interesams. Kaip politikas, Putinas buvo žiniasklaidos tvarinys, bet įvykiai, dėl kurių jis tapo prezidentu, buvo tikri.
Dieną prieš paskiriant Putiną ministru pirmininku, grupė Šamilio Basajevo vadovaujamų čečėnų maištininkų surengė išpuolį į kaimyninį Dagestaną – tai buvo jų didžiojo plano sukurti Kaukazo emiratą dalis. Po rusų pajėgų ir čečėnų maištininkų apsišaudymo Jelcino palaimintas Putinas įsakė vykdyti karinę invaziją į Čečėniją, taip pradėdamas antrą karą per penkerius metus. [1999 m.] rugsėjo 8 d. Putinas aiškino: „Rusija ginasi. Mus puola. Privalome nusikratyti visų sindromų, tarp jų ir kaltės sindromo.“
Tą naktį Maskvą sudrebino pirmasis iš serijos sprogdinimų gyvenamuosiuose daugiabučiuose, nusinešęs 300 žmonių gyvybes ir šalyje pasėjęs siaubą. Už sprogimus atsakomybės niekas neprisiėmė.
Malašenka apie sprogimą sužinojo pakeliui į oro uostą Ispanijoje, iš kur turėjo skristi į Maskvą.
Kai susprogdino pirmąjį daugiabutį, nenorėjau tikėti, kad tai čečėnų teroristų darbas. Bet po antrojo sprogdinimo supratau, kad tai pabaiga, kad situacija visiškai pasikeitė, kad „normalios“ televizijos nebebus, kad viskas, ko siekėme, žlugo... Jaučiausi taip, lyg stebėčiau laviną, link manęs artėjančią traukinio greičiu, žinodamas, kad negaliu nei jos sustabdyti, nei spėti pasitraukti į šoną.
Jis suvokė, kad šie sprogdinimai suteiks Putinui ir saugumo tarnyboms visišką veiksmų laisvę siekiant atkurti valstybės galią. 1994 m. NTV sugebėjo tam pasipriešinti. Šį kartą visuomenės nuomonė jiems buvo nepalanki.
Rugsėjo 9 d., kiek po vidurnakčio „TV ekranas“ subyrėjo į šukes. Milijonai žmonių keletą akimirkų išgyveno tą patį baimės ir jų gyvenimui iškilusio pavojaus jausmą. Tai vyko ne televizijoje. Tai vyko jų gyvenime. Jie išėjo iš savo namų į gatves, organizavo budėjimo grupes, kurios ėjo sargybą ir stebėjo, ar nepasirodys įtartinų ženklų. Beveik tuoj pat ėmė sklisti sąmokslo teorijos.
Jas paskatino Riazanėje, mieste į pietus nuo Maskvos, aptikti maišai su sprogmenimis. Maišus radę gyventojai paskambino milicijai, ir iš pradžių ši patvirtino, kad maišuose yra sprogmenys. Rusijos vidaus reikalų ministras informavo parlamentą, kad teroristų išpuolis užkardytas. Bet po pusvalandžio FSB vadovas pranešė, kad iš tiesų tai tebuvo civilinės gynybos pratybos, o rastuose maišuose buvo cukrus, o ne heksogenas, sprogstamoji medžiaga iš baltų kristalų.
Daugelis įtarė kažką negero. Galbūt ankstesnį sprogimą organizavo FSB, o šis sužlugo, galbūt teroristams padėjo Putino reitingus siekęs padidinti Berezovskis. Pagrįsta ar nepagrįsta desperatiška sąmokslų paieška atskleidė vieną dalyką: žmonės buvo nusiteikę ir norėjo manyti, kad viską, kas vyksta šalyje, organizuoja kažkoks vienas užkulisinis veikėjas. Apie Riazanės incidentą NTV surengė diskusiją, kuri suerzino Kremlių. Tačiau visai nepriklausomai nuo sąmokslų teorijų pagrįstumo liko nepaneigiamas faktas, kad sprogimai įvyko iš tikrųjų.
Svarbu ne tai, ką Putinas pasakė ir ką padarė. Svarbu, kaip jis atrodė ir kaip skambėjo jo balsas – tai leido žmonėms su juo tapatintis. Jo išvaizda atliepė milijonų žmonių jauseną, įvyko „trumpo sujungimo“ akimirksnis, sakė Olsonas. Ir staiga Putinas, prėskas „atsitiktinis“ žmogelis, kortų kaladės džiokeris virto tūzu. Jis tapo „didvyriu“, apie kurio egzistavimą anksčiau žmonės net nežinojo. Jie atsisuko į Putiną kaip į savo vienintelę viltį, žmogų, galintį juos apginti, nesvarbu kokiomis priemonėmis.
Putinas siūlėsi prisiimti atsakomybę ir spręsti problemą, su kuria tvarkytis jie nenorėjo ir negebėjo. Po kelių savaičių Putinas pasakė žodžius, daugeliui metų į priekį tapusius jo išskirtiniu ženklu: „Persekiosime juos visur. Jei oro uoste, tai oro uoste. Jei sučiupsime tualete, sunaikinsime juos toje šūdo skylėje. Štai taip. Klausimas baigtas.“
Putinas skyrėsi nuo kitų politikų; iš tiesų jis elgėsi ir kalbėjo visai ne kaip politikas – o kaip paprastas žmogus, vyrukas, gyvenantis šalia jūsų. „Putino žodžiai reiškė ne tik, kad dabar imsimės griežtų priemonių, bet ir „kas tie čečėnai, kad mes jų bijotume?“ – sakė Pavlovskis. Gatvės kalba ir pasiryžimu kautis su šalį terorizavusiais čečėnais jis prilygo personažui iš vieno reikšmingiausių postsovietinių filmų Brat („Brolis“). Jame pasakojama Danilos Bagrovo, jauno atviraveidžio charizmatiško ruso istorija.
Dvejus metus privalomai atitarnavęs kariuomenėje Čečėnijoje, jis grįžta į kriminalizuotą Sankt Peterburgą. Jo vyresnysis brolis, smulkus gangsteris, paprašo Danilą pagalbos pašalinti konkurentus – etninius čečėnus, kontroliuojančius gatvės prekybą mieste. Danila tampa samdomu žudiku, vykdančiu teisingumą kaip Robin Hudas, tuo pat metu padedančiu skurdžiams ir benamiams, ir „valančiam“ iš gatvių „purvą“.
Vienoje pirmųjų filmo „Brolis-1“ scenų Danila susiduria su dviem tamsaus gymio su stipriu akcentu kalbančiais vyriškiais – akivaizdžiai iš Kaukazo, kurie įžūliai atsisako mokėti baudą už važiavimą troleibusu be bilieto. Danila išsitraukia ginklą ir nutaiko jį į vieno iš rėksnių tarpkojį. „Nešauk, broli“, – prašo persigandęs kaukazietis. „Aš tau ne brolis, tu, juodarūri šūdžiau“, – atkerta Danila. Tada jis paima kaukaziečio piniginę, sumoka baudą, meta piniginę ant žemės ir liepia jiems dingti. Danila buvo pirmasis tikras Rusijos didvyris – stiprus, charizmatiškas, nuoširdus, paprastas ir natūralus.
Filmas pasirodė ekranuose 1997-aisiais, tais pačiais metais, kai Čečėnijoje buvo pagrobta NTV žurnalistė Jelena Masiuk. Jis sulaukė didžiulės sėkmės, daugiausia dėl to, kad pagavo nuotaikos Čečėnijos atžvilgiu pasikeitimą ir pirmuosius dar veik neįsisąmonintus augančio nacionalistinio pasipiktinimo išoriniu pasauliu požymius. Kai 1999 m. pavasarį Putino įvaizdžio meistrai apklausė Rusijos žmones, kaip jie vertina įvairius fikcinius personažus, Danila iškilo į tokias pačias aukštumas kaip ir Štirlicas.
Kaip Danila, Putinas į šį baisų ir žiaurų pasaulį atėjo iš „niekur“ ginti brolių. Kaip Danila, Putinas faktiškai leido ir pateisino neteisminį jėgos naudojimą. Kaip Danila, Putinas buvo stiprus teigiamas personažas, nevaržomas politinio korektiškumo ir vakarietiškų normų. Savo laidose Dorenka taip pat siejo Putiną su „brolio“ įvaizdžiu, pabrėždamas kontrastą su Primakovu. „Žiūrovams šnibždėjau: „Turime tėvą – Primakovą, gal jis ir nori gero, bet yra per daug ligotas ir nepajėgus kovoti; bet turime brolį – bratoką – jis stiprus, ryžtingas ir mus apgins.“
Dorenkos rankose tuo mygtuku tapo televizija, ir jis jį naudojo tais pačiais tikslais. Jis buvo tarp pirmųjų reporterių Grozne, kurį rusų kariškiams pagaliau pavyko užimti po to, kai sulygino miestą su žeme. Apsirengęs juodai Dorenka pranešinėjo iš centrinės Čečėnijos sostinės aikštės, kadro fone judant rusiškiems šarvuočiams.
Štai palinkęs virš karinių žemėlapių Dorenka klauso rusų pajėgų vado, aiškinančio apie kariuomenės išdėstymą ir rodančio minų laukus, kuriuose mirtį sutiko šimtai čečėnų kovotojų. Štai jis ima interviu iš rusų kareivių, sakančių, kad čečėnų kovotojams neturi būti leista grįžti į Rusijos miestus. Tie, kurie nutraukė karą 1996-aisiais, yra išdavikai. Putinas, leidęs jiems užbaigti darbą, akivaizdžiai yra didvyris.
Laidoje Itogi Kiseliovas bandė kalbėti apie „perteklinę“ jėgą, apie žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje, apie iš Vakarų girdimą kritiką – lyg Vakarai dar būtų Rusijai nors kiek svarbūs. Jo žodžius užgožė visuotinis pritarimas karui. Antrojo Čečėnijos karo nušvietimas vargu ar galėjo skirtis labiau nuo pirmojo karo nušvietimo.
Viena praktinė priežastis buvo ta, kad žurnalistams be specialaus leidimo iš Rusijos saugumo tarnybų buvo draudžiama įžengti į teritoriją, kurią Kremlius vadino „kontraterorizmo zona“. Per pirmąjį karą dauguma reportažų buvo daromi iš Čečėnijos perspektyvos, per antrąjį karą visi reportažai iš Čečėnijos atspindėjo rusų kariuomenės perspektyvą. Per pirmąjį karą net kareiviai į kamerą kalbėjo apie jų pačių vykdomą beprasmišką smurtą, antrajame kare kareiviai kalbėjo apie „Rusijos vienybę“. „Tai mūsų žemė. Mūsų esmė yra mūsų vlast [valstybės galia]“, – sakė kareivis NTV korespondentui.
Tam priešinosi senų sovietinių inteligentų ir žmogaus teisių aktyvistų mažuma. Liberalios „Jabloko“ partijos lyderis Grigorijus Javlinskis ragino derėtis su Čečėnijos prezidentu Maschadovu. Bet dauguma tų, kurie vis dar vadinosi jaunais liberaliais reformatoriais, tvirtai perėjo į Putino pusę. Reaguodamas į Javlinskį, Čiubaisas sakė: „Karas Čečėnijoje yra Rusijos armijos atgimimas; jis stiprina tikėjimą kariuomene, ir politikas, kuris mano priešingai… yra išdavikas.“